Miškas visada buvo atgaiva gamtos mylėtojams, norintiems bent trumpam ištrūkti iš miesto šurmulio. Tačiau karantino metu, žmonės mišką „atrado“ iš naujo: pajutę, jog medžių apsuptyje galima atgauti vidinę ramybę ir pasisemti jėgų šiuo neramiu laikotarpiu, žmonės būriais pradėjo plūsti į gamtą. Daugeliui lankymasis miške jau spėjo tapti nauju įpročiu, kuris, tikėtina, išliks net atšaukus karantino apribojimus. Tačiau ar savo buvimu miške žmonės nepakenks jo nuolatiniams gyventojams?

Žmogus yra mitybos grandinės viršūnėje, taigi šiam pasirodžius miške, daugelis gyvūnų nuo jo slepiasi: šliaužia, skrenda, ropoja ar kitaip stengiasi išvengti neatpažįstamo „plėšrūno“. Girių gyventojai negali atskirti kas – medžiotojas ar gamtosaugininkas – įžengė į jų teritoriją, tad abiejų bijo ir vengia vienodai.

„Kiekvienas miško lankytojas tėra svečias šioje sudėtingoje ekosistemoje, taigi atsakomybė nesutrikdyti nuolatinių gyventojų ramybės krenta ant jų pečių“, sako Mindaugas Survila, Sengirės filmo režisierius bei „Sengirės“ fondo iniciatorius. „Mišku galima džiaugtis, gauti visą jo teikiamą naudą, mėgautis suteikiama ramybe, tačiau mokant tinkamai suprasti tam tikrus ženklus, apsilankymas miške gali tapti dar įdomesnis, o jo gyventojai gali lengviau atsipūsti, nes nebus trukdomi, ypač pavasarį bei vasaros pradžioje – veisimosi laikotarpiu.“

Mindaugas Survila pasidalino keletu patarimų apie tai, kaip „skaityti“ mišką, ir į ką derėtų atkreipti dėmesį, kad apsilankymas jame padarytų kuo mažiau nuostolių gyvajai gamtai.

1. Pasitraukite iš kelio, jei matote nuolat kleketuojantį plėšrųjį paukštį. Jei einant mišku ir pakėlus galvą matomas ratus sukantis ir garsiai kleketuojantis plėšrusis paukštis, greičiausiai lankytojas atsidūrė per arti jam jautrios teritorijos. „Paukštis pavojaus signalą skleidžia tik kritinėse situacijose, kartais net apimtas panikos“, perspėjo M. Survila. „Jeigu greitai nepasitrauksite iš vietos, erelis negalės sugrįžti į lizdą, tad, greičiausiai, paukščio sudėti kiaušiniai atšals ir jaunikliai žus.“

2. Nesiartinkite prie lizdų. Mitas, jog prisilietus prie gamtoje rastų kiaušinių šie persismelks žmogaus kvapu ir dėl šios priežasties paukščiai nebegrįš į lizdą, nes jie turi gana prastą uoslę. Tačiau žmogus gali būti stebimas kitų, labai gerą uoslę turinčių plėšrūnų, pavyzdžiui, kiaunių, kurios dažnai seka įkandin tikėdamosios nugvelbti sumedžioto „aukštesniojo plėšrūno” (šiuo atveju – žmogaus) grobio likučius. „Jei sekdama jūsų pėdsakais kiaunė atras lizdą – tikrai nepraleis progos pasmaguriauti rastais kiaušiniais ar jaunikliais“, teigė M. Survila. „Taigi, netikėtai radę lizdą, pasistenkite apsimesti jo nepastebėję ir nueiti toliau – taip galbūt apsaugosite bent vieną miško šeimyną.“

3. Leiskitės „apgaunami“. Miške galima pamatyti ir gyvosios gamtos „spektaklių“: dažnai antys ar kiti mažesni paukščiai apsimeta sužeisti tam, kad patrauktų dėmesį ir nuviliotų nežinomą svečią tolyn nuo lizdo. Anot M. Survilos, pamačius paukštį, kuris atrodo lyg būtų su „sulaužytu sparnu“, derėtų lėtai sekti jo įkandin. Paėjus keliasdešimt metrų, paukštis nuskris savu keliu, o lankytojas galės pratęsti kelionę po mišką.

4. Venkite gyvūnų buveinių. Gyvoji gamta – stulbinanti, bet negailestinga, taigi miško gyventojai ieško saugių namų, kurie galėtų apsaugoti tiek nuo žvarbių oro sąlygų ar besikėsinančių gyvūnų, tiek nuo žmogaus. Tai svarbu ir plėšrūnams, kurie stengiasi apginti naują jauniklių vadą. „Jeigu žinote, kur yra vilkų olos – pavasarį ir vasarą pasistenkite prie jų nesiartinti. Šie žvėrys labai ilgai ieško nuošaliausios ir mažiausiai pavojingos vietos“, patarė M. Survila. „Užuodę pėdsakus vilkai gali mėginti išsinešti jauniklius į kitą, daug prastesnę vietą, tačiau nežinia, ar ji bus palanki užauginti naujajai kartai.“

5. Pasigrožėkite „čia ir dabar“. Atradus naują lizdą, gali iškilti noras jį nufotografuoti, pasidalinti įspūdžiais bei emocijomis su draugais, šeima. Tačiau derėtų atminti, kad su kiekviena papildoma sekunde praleista prie lizdo, paukščių išlikimo galimybė mažėja eksponentiškai – per ilgai lūkuriuojant vienoje vietoje netruks pasirodyti plėšrūnui.

6. Stebėkite savo augintinius. Šuo – puikus kompanionas, tačiau keliaujant drauge į mišką, augintinį būtina laikyti pririštą prie pavadėlio. Pasak M. Survilos, šuo gali apibėgti „daug kilometrų“, tad galima net nepastebėti, kaip šis sunaikins paukščių dėtį ar paliktais pėdsakais “prišauks” kitus plėšrūnus.

7. Į rezervatus - tik su leidimu. Rezervatai – paskutiniai prieglobsčiai rečiausioms gyvūnų ir augalų rūšims, tad vaikštinėti po šias vietas be teritorijos darbuotojų palydos draudžiama. Pasak M. Lapėlės, gamtos mokslų daktaro bei „Sengirės“ fondo bendraįkūrėjo, rezervatus būtina apsaugoti nuo žmogaus įtakos. „Netrikdomos miškų glūdumos yra labai svarbios gyvajai gamtai, ieškančiai saugaus veisimosi ar prieglobsčio vietos, net ir toms rūšims, kurios maisto ieško atvirose erdvėse“, teigė M. Lapelė.

8. Pasirinkite tinkamą stovyklavietę. Stovyklavimas suteikia unikalią galimybę pamatyti miško slėpinius iš arti. Tačiau laikinoms įkurtuvėms derėtų pasirinkti gamtosaugos specialistų rekomenduojamas stovyklavietes, mat jos parinktos atsižvelgiant į žinomas gyvūnų buveines. „Pasistačius palapinę „tiesiog miške” galima nepastebėti lizdo, olos ar tiesiog urvelio. Renkantis tam pritaikytas stovyklavietes būsite tikri, kad kurdami laikinus namus sau nesugriovėte jų kitiems“, samprotavo M. Survila.

9. Medžio darbus palikite namams. Pasak režisieriaus, dailidės amatą vertėtų puoselėti namuose, o miške apsiriboti jau įrengtomis arba natūraliomis gamtos konstrukcijomis. „Žmogaus „inžineriniai šedevrai“ gyvūnams nereikalingi. Jokie briedžiai ar gegutės nepasinaudos stalais ar suoleliais, tačiau mėgstančius lėbauti gamtoje šie tikrai gali pritraukti“, pasakojo M. Survila.

10. Netriukšmaukite. Pripratęs prie miesto šurmulio, dažnas lankytojas miške prisistato su „trenksmu“. „Kaip jaustumėtės, jei paryčiais laiptinėje išgirstumėt riaumojantį liūtą?“, svarstė režisierius. „Panašiai gamtos tylą sudrumsčia skambus pokalbis, garsus mašinos durelių ar bagažinės uždarymas.“ Šurmulys keičia gyvūnų įpročius ir verčia juos trauktis į kitas vietas ar net palikti jauniklius, taigi esant miške reikėtų būti kuo tylesniems.

„Jeigu būdami gamtoje pamatėte žvėrį ar paukštį ir sugebėjote atsitraukti taip, kad likote nepastebėtas drąsiai galite save vadinti „gamtos žmogumi“ – esate puikus pavyzdys visiems, mėgstantiems lankytis gamtoje“, sako M. Survila.

Miškas – tai erdvė savęs atradimui, vieta prisiminti tikrąsias vertybes, sugrįžti prie natūralumo. Tačiau šis trapus pasaulis yra nepaprastai paveikus žmogaus įtakai, taigi tai, koks jis išliks ateities kartoms, priklausys nuo veiksmų, kurių bus imtasi šiandien. Šiuo tikslu buvo įkurtas „Sengirės fondas”, siekiantis paskatinti visus gamtos mylėtojus kartu „suremti pečius“ ir išsaugoti retą bei nykstantį gyvosios gamtos palikimą.

Šiuo metu Mindaugas Survila kartu su komanda intensyviai ruošiasi „Sengirės fondo” pristatymo visuomenei renginiui, kuris įvyks Gegužės 7-ąją dieną; renginį bus galima stebėti gyvai „Facebook” socialiniame tinkle. Į atidarymo renginį kviečiami visi gamtai neabejingi žmonės.

Daugiau informacijos apie fondą galite rasti puslapyje www.sengiresfondas.lt

Apie Sengirės fondą

„Sengirės fondas“ įsteigtas po filmo „Sengirė“ premjeros Lietuvoje, kuri įvyko 2018 m. kovą, tarptautinio „Kino pavasario“ festivalio metu. Daugybę nacionalinių bei tarptautinių apdovanojimų pelnęs dokumentinis filmas Lietuvoje pritraukė rekordinį 67 tūkstančių žiūrovų skaičių, buvo apdovanotas dvejomis „Sidabrinėmis gervėmis“, rodomas 30 valstybių ir virš 50 tarptautinių festivalių. Pusė seansuose surinktų lėšų skirta „Sengirės fondui“ - išsaugoti dokumentikoje pristatytas senąsias Lietuvos girias kaip prieglobstį nykstančioms gyvūnų ir augalų rūšims.

Komentarai ()