Šunys gelbėja šeimininką tik dėl to, kad gautų gardesnį kąsnį? Eilė bandymų parodė ar šunys iš tikrųjų yra super herojai  (1)

Viešoje erdvėje neretai formuojamas šunų kaip gelbėtojų įvaizdis – užtenka prisiminti žymųjį serialą „Lesė“. Tačiau ar toks įvaizdis yra paremtas moksliškai?


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Naujas tyrimas rodo, kad taip – šunys iš tiesų nori padėti ir apsaugoti žmones nuo bėdos. Jeigu tik žino kaip.

Tam, kad išsiaiškintų, ar šunys veikia iš noro padėti, o ne dėl siekio gauti maisto ar paprasčiausiai kontaktuoti su šeimininku, mokslininkai atliko eilę kruopščiai apgalvotų eksperimentų.

Pagrindiniuose bandymuose dalyvavo 60 šunų. Jiems buvo pateikta situacija, kurioje jų šeimininkas buvo įkalintas didelėje dėžėje su didelėmis durimis, kurias keturkojai augintiniai nesunkiai galėjo atverti. Tuo tarpu šeimininkai buvo apmokyti unikaliu būdu iš dėžės šauktis pagalbos.

Psichologas Joshua Van Bourgas iš Arizonos universiteto sako, kad maždaug trečdalis šunų išgelbėjo jų įkalintą šeimininką. Taip, toks procentas neatrodo įspūdingai – tačiau pažvelgus atidžiau galima nesunkiai pakeisti tokį įspūdį.

Psichologas tęsia, kad šiuo atveju nedarant jokios įtakos šunų supratimui, kaip atverti duris, faktiškai padėjusių šunų skaičius gali būti nuvertinamas, nežinant realiai padėti norėjusių šunų skaičiaus. Kitais žodžiais tariant, dauguma šunų norėjo padėti savo šeimininkams, tačiau ne visi žinojo, kaip tai padaryti.

Tuo tarpu kito eksperimento metu dėžėje jau nebebuvo šeimininko, o vietoje jo šunų akivaizdoje į dėžę buvo įmesta maisto. Šiuo atveju 19 iš 60 šunų sugebėjo pasiimti maistą iš dėžės, kai savo šeimininkus išgelbėjo 20 iš 60 šunų.

Iš minėtų 19 šunų, net 16 gelbėjo savo šeimininkus iš nelaisvės kito eksperimento metu – o tai sudaro net 84 procentus keturkojų. Atrodo, kad dauguma šunų nori padėti mums bėdoje, tačiau pirmiausiai jie turi žinoti, kaip tai padaryti.

Mokslininkai ėmėsi ir kitų veiksmų, kad išsiaiškintų šunų tikrąją motyvaciją. Šeimininkams nebuvo leidžiama ištarti savo šunų vardus siekiant užtikrinti, kad šunys neklausytų nurodymų. O dar kito eksperimento metu šeimininkai minėtoje dėžėje tiesiog skaitė žurnalą ir visiškai neatrodė pakliuvę į bėdą – priešingai nei ankstesnio eksperimento metu.

J.Van Bourgas sako, kad eksperimento, kur šeimininkai atrodė pakliuvę į bėdą metu, šunys taip pat atrodė labai sunerimę. Anot mokslininko, kai šeimininkai atrodė pakliuvę į nelaimę, šunys labiau lojo, taip pat daugiau inkštė. Tiesą sakant, į nelaimę pakliuvusio šeimininko eksperimento metu inkštė 8 šunys. Tuo tarpu dėl maisto inkštė tik vienas šuo.

Eskpertimento, kur šeimininkas tiesiog sėdėjo ir skaitė, metu 16 šunų atvėrė duris ir išlaisvino savo šeimininkus. Mokslininkai teigia, kad vien buvimas kartu su šeimininku šuniui yra pakankamai didelė motyvacija – tačiau žinojimas, kad šeimininkas pakliuvo į bėdą, juos motyvuoja dar labiau.

Kai kurie eksperimentai buvo pakartoti net po keletą kartų. Pakartojus nelaimės eksperimentus, šunų nerimo lygis išliko panašus, tačiau pakartojus skaitymo eksperimentus, šunys kaskart atrodė vis ramesni.

Anot mokslininkų, tai galima laikyti emociniu prisirišimu, kai šeimininko emocijos yra perteikiamos šuniui.

Tai, kad beveik tiek pat šunų atidarė dėžę, kad pasiimtų maisto, kaip ir išgelbėjant savo šeimininką, rodo, kad šunims abu veiksmai yra siejami su maždaug vienodos vertės atlygiu.

Žinoma, deja, bet mes negalime skaityti šunų minčių. Todėl kad geriau suprastume, kas vyksta ir kas verčia šunis gelbėti savo šeimininkus, būtina atlikti daugiau tyrimų.

Psichologas Clive'as Wynne'as iš Arizonos universiteto sako, kad jį labiausiai šiame tyrimo stebina tai, kaip šunims rūpi jų šeimininkai. Jis tęsia, kad netgi be paruošimo dauguma šunų mėgina išgelbėti savo šeimininkus – ir patiria didelį nerimą, o kai jiems tai nepasiseka. Pasak jo, galima akivaizdžiai matyti, kokie jie būna nusiminę.

C.Wynne‘as pasakoja, kad kontrolinių bandymų rezultatai rodo, jog šunys, kuriems nepavyksta išgelbėti savo šeimininkų, paprasčiausiai nežino kaip tai padaryti – tad nėra taip, kad jiems nerūpėtų jų šeimininkai.

Mokslininkas sako, kad jie norėtų ištirti, ar šunys, kurie išgelbėja savo šeimininkus, tai daro dėl to, kad fiziškai priartėtų prie savo šeimininkų, taip pat ar jie vis tiek atvertų dėžes, jeigu tai nesuteiktų jiems galimybės atsidurti fiziškai arčiau savo šeimininkų.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(11)
(0)
(11)

Komentarai (1)