Giliausiose ir tamsiausiose vandenyno vietose, kurių beveik nepasiekia Saulės spinduliai, vos vienas fotonas gali išduoti tykantį plėšrūną, rašo „Science Alert“.

Ir pastaruoju metu mokslininkai aptiko ne mažiau nei 16 rūšių „ultrajuodų žuvų“, kurių specializuotos sandaros oda specialiai išsivystė tam, kad kuo mažiau išduotų jas, kol šios tyko praplaukiančio nieko neįtariančio grobio arba atvirkščiai, slepiasi nuo plėšrūno.

Už juodą spalvą juodesnė oda, sugebanti sugerti net 99,95 ant jos krentančios šviesos, juodame vandenyno dugno fone sukuria bemaž idealų nematomumo apsiaustą.

Ir netgi apšviestos labai ryškia prožektorių šviesa, šios žuvys tėra matomos kaip juodi siluetai.

Būtent tokia gelmių žuvų savybė iš pradžių ir sudomino Karen Osborn – Smitsonian Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus (JAV) zoologę-tyrėją, kuriai įgriso nesėkmingi bandymai nufotografuoti neįtikėtino juodumo žuvis, ištrauktas iš vandenynų gelmių.

„Visiškai nesvarbu, kokius kameros nustatymus pasirinktumėte ar kokias apšvietimo sąlygas sukurtumėte – jos tiesiog sugerdavo visą šviesą“, – sakė zoologė.

Tad savo susierzinimo objektą ji nusigabeno į laboratoriją ir kartu su kolegomis labai atidžiai išanalizavo 18 juodųjų žuvų rūšių odą. Šios žuvys buvo sugautos žvejybos traleriais Meksikos įlankoje ir Kalifornijos įlankoje.

Visų šių sutvėrimų išorė atspindėjo ne daugiau nei 0,6 procento visos juos pasiekiančios šviesos. 16 iš 18 žuvų atspindėjo mažiau nei 0,5 proc. šviesos. Maža to, ši ultrajuoda oda dengė absoliučiai visą kūną. Veikiausiai šis tamsos apsiaustas evoliucijos eigoje išsivystė taip, kad sugertų visą bioliuminescencinį švytėjimą, kurį skleidžia kai kurie gelmių sutvėrimai – ir plėšrūnai, ir potencialus šių žuvų grobis.

„Dėl tokio mažo atspindėjimo šios gelmių žuvys priskiriamos prie pačių juodžiausių žinomų gyvybės formų, aplenkdama ultrajuodų plaštakių juodumą (atspindi 0.06–0.5 proc. šviesos) ir susilygindama su pačiais juodžiausiais rojaus paukščiais (atspindi 0.05–0.31 proc. šviesos)“.

Tiesą sakant, ta juoda žuvų oda yra tokia juoda, kad savo juodumu beveik prilygsta laboratorijoje sukurtai medžiagai „Vantablack“, kuri sugeria 99,96 proc. į ją krentančios šviesos. Dar gana neseniai tai buvo pati tamsiausia mokslininkams žinoma medžiaga pasaulyje.

Mokslininkai, analizuodami šių neįprastų žuvų odos struktūrą, išsiaiškino, kad jų pigmentinės ląstelės yra išsidėsčiusios labai glaudžiai, praktiškai be jokių tarpų.

O viena žuvų rūšis nustebino tuo, kad juoda buvo ne tik jos oda, bet ir žarnyno gleivinė – gali būti, kad tai padeda neišsiduoti tuo metu, kai virškinamas bioliuminescuojantis grobis.

„Iš esmės galima sakyti, kad šios žuvys pasigamino superefektyvią, superploną šviesos gaudyklę. Šviesa neatšoka. Ji neprasiskverbia kiaurai. Ji tiesiog patenka į šį sluoksnį ir dingsta“, – aiškina K.Osborn.

Nors ir antžeminiai ultrajuodi gyvūnai maskuojasi panašiais šviesą sugeriančiais pigmentais, jie naudoja ir kitas šviesos gaudymo struktūras, išsivysčiusias odoje.

K.Osborn teigimu, tai yra pirmas kartas, kai buvo aptiktas gyvūnas, kuris absorbuojamos medžiagos kiekį kontroliuoja vien pigmentais. Ir panašu, kad tai žuvims yra ganėtinai įprastas dalykas: net 16 žuvų rūšių, kurios genetiškai yra menkai susiję, šviesos išsklaidymui ir sugėrimui naudoja vien melanosomas, be jokių kitų struktūrų pagalbos.

Išsamesnis įsigilinimas, kaip veikia ši paprasta, tačiau be galo efektyvi maskavimosi taktika, gali padėti ir mums patiems susikurti tokias maskavimosi technologijas, kurios vis labiau domina mokslininkus ir pramonę.

„Jei užuot kūrę visokiausias šviesos gaudymo struktūras, pagamintume pigmentus, kurie yra tinkamo dydžio ir formos, galėtume pasiekti tą patį šviesos sugerties lygį, galimai kur kas pigiau ir suteikiant kur kas daugiau atsparumo pačiai medžiagai“, – sakė K.Osborn.

Tyrimą publikavo žurnalas „Current Biology“.

Komentarai (3)