Geologinis slaptas perėjimas po Panama gali paaiškinti, kodėl uolienos iš Žemės mantijos randamos daugiau nei 1 600 kilometrų atstumu nuo jų atsiradimo vietos.

Ši anga, esanti maždaug 100 km žemiau Žemės paviršiaus, gali leisti mantijos medžiagų srautui nukeliauti visą kelią nuo Galapagų salų iki Panamos.

Ši niekada anksčiau neatrasta transportavimo forma taip pat gali padėti paaiškinti, kodėl Panamoje yra labai mažai veikiančių ugnikalnių. Vakarinėje Centrinės Amerikos pakrantėje Kokosų tektoninė plokštė neria žemyn ir stumia vandenyno plutą po žemynine Šiaurės Amerikos, Karibų jūros ir Panamos tektoninių plokščių pluta. Šis procesas vadinamas subdukcija.

Ši subdukcijos zona sukuria ugnikalnių liniją, vadinamą Centrinės Amerikos ugnikalnių lanku. Tačiau vulkanizmas sustoja Panamos vakarinėje dalyje, kuri yra Panamos plokštėje, sakė Davidas Bekaertas, Masačusetso Woods Hole okeanografijos instituto jūrų chemijos ir geochemijos mokslų daktaras.

Ši santykinė ramybė jau seniai buvo paslaptis. Dabar Bekaertas ir jo kolegos naujame tyrime, paskelbtame lapkričio 23 d. žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, praneša, kad kaltininkas gali būti langą primenanti anga Kokosų tektoninėje plokštėje, kuri stumiama žemyn link Žemės centro.

Stebėjimo anomalijos

Bekaertas ir jo kolegos bando daugiau suprasti, kaip veikia subdukcija netoli Centrinės Amerikos. Kokosų plokštės subdukcija po Šiaurės Amerika gali sukelti didelius žemės drebėjimus, įskaitant 2017 m. Čiapaso drebėjimą, kurio stiprumas siekė 8,1 balo, nusinešusį dešimtis gyvybių.

Norėdami sužinoti daugiau, mokslininkai gilinosi į regiono geochemiją, rinkdami vulkaninių uolienų pavyzdžius, taip pat dujų ir skysčių mėginius iš karštųjų šaltinių. Jiems buvo įdomu pažvelgti į molekulinių izotopų santykius, kurie yra tų pačių atomų variantai su skirtingu neutronų skaičiumi jų branduoliuose. Šiuo atveju mokslininkai ypač daug dėmesio skyrė helio ir švino izotopams.

„Skirtingi geologinės medžiagos šaltiniai paprastai turi skirtingą sudėtį, todėl galime stebėti skirtingų mantijos regionų indėlį“, – pasakojo Bekaertas.

Mantija daugiausia sudaryta iš silikatinių uolienų, turinčių ypatingą silicio ir deguonies atomų struktūrą. Tačiau tiksli sudėtis gali labai skirtis net nedideliais atstumais. Tyrėjai nustatė, kad Centrinėje Amerikoje buvo keletas keistų anomalijų.

„Mes nustatėme, kad tam tikrose Centrinės Amerikos vietose, būtent vakarinėje Panamoje ir už ugnikalnio lanko Kosta Rikoje, turime keletą egzotiškų geochemijos ženklų, kurie tikrai panašūs į tai, ką turite Galapagų salose“, – sakė Bekaertas.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()