Balandžio 15 dieną išsiveržęs Islandijos ugnikalnis Ejafjadlojokudlis (Eyjafjallajökull) sutrikdė Europos lėktuvų skrydžių grafiką. Paralyžiuotas oro eismas pasmerkė keliautojus iš viso pasaulio kelias dienas budėti oro uostuose, o mokslininkus ir medikus diskutuoti apie ugnikalnio pelenų poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai.

200 metų ramybės būsenoje išbuvęs ugnikalnis (esantis per 200 km į rytus nuo Islandijos sostinės Reikjaviko) išsiveržė balandžio 15–osios naktį ir dūmų debesis paskandino šiaurinę šalies dalį nuo sostinės. Mokslininkai baiminasi, kad šis Ejafjadlojokudlio išsiveržimas gali paskatinti kitus, netoliese esančius ugnikalnius, tokius kaip Katla, suaktyvėti.

Poveikis aplinkai

Kraterio dugne vykstantys nesiliaujantys sprogimai į dangų pakėlė tirštai juodus ir pilkus debesis – jie nusidriekė apytiksliai 6 km aukštyje. Pelenų debesis pasiekė šiaurinę Prancūziją ir Vokietiją, taip pat Lenkiją ir Baltijos šalis. Ekspertų nuomone, jeigu išsiveržimo jėga nemažėtų, per kelias dienas debesis būtų apgaubusi didžiąją dalį šiaurinio pusrutulio.

„Kol kas sunku prognozuoti ugnikalnio judėjimą. Išsiveržimas gali pasibaigti jau rytoj, bet gali tęstis ir trikdyti normalų oro transporto darbą dar kelias savaites ar net mėnesius“, – „Euronews“ teigė Islandijos universiteto geologas Magnusas Tumis Gudmundssonas. Ankstesnis šio vulkano prasiveržimas, kuris įvyko 1821 metais, tęsėsi dvejus metus.

Pelenų debesį sudaro mažos nelygaus paviršiaus mineralinių uolienų dalelės bei smėlio ir nuosėdų dydžio vulkaninis stiklas (mažesnės nei 2 mm skersmens), išsiveržę iš vulkano. Labai mažos pelenų dalelės gali būti mažesnės nei 0,001 milimetro. Nors ir vadinami „pelenais“, vulkaniniai pelenai nėra degimo produktas kaip minkšta puri medžiaga, kuri išsiskiria deginant medieną, lapus, popierių. Vulkaniniai pelenai yra kietos, netirpios vandenyje, dalelės, jos yra abrazyvios ir šiek tiek korozinės, pralaidžios elektrai, kai drėgnos.

Ore vulkaniniai pelenai ir dujos greitai kyla į viršų, neretai pakyla daugiau nei iki 30 tūkst. pėdų (apie 9 km) aukštį. Vėjas gali greitai nupūsti pelenus nuo vulkano formuodamas išsiveržusius debesis. Kai debesys nešami pavėjui nuo išsiveržusio vulkano, pelenai, kurie iškrenta iš debesų, tampa mažesnio dydžio ir formuojasi retesni sluoksniai. Pelenų debesys gali keliauti tūkstančius km, šiek tiek cirkuliuodami atmosferoje. Vulkaniniuose pelenuose gali būti įvairiomis proporcijomis laisvo kristalinio silicio dioksido (SiO₂), kuris labiau žinomas kaip kvarcas, kristobalitas ir tridimitas.

Kai kuriais duomenimis, pelenuose yra gausu fluoro. Ši medžiaga, anot Islandijos meteorologų, kelia didelį pavojų galvijams ir gali rimtai pakenkti gyvulininkystei. Tiesa, didžioji dalis pelenų iškrito Islandijos žemėje, į kitas Europos šalis jų pateko palyginti nedaug. „Tose teritorijose, kuriose gali iškristi pelenų, griežtai rekomenduojama galvijus slėpti tvartuose. Ir gausiai juos girdyti vandeniu, tik jokiu būdu ne lietaus“, – sakė meteorologė S. Hjaltadottir.

Didesnių fluoro kiekių reikėtų saugotis todėl, kad, patekęs į organizmą su maistu, jis gali sukelti kaulų ir dantų ligas. Tačiau, kaip pažymi higienistai, šis pavojus kol kas realus daugiausiai tik pačioje Islandijoje.

Islandijos laikraščio „Iceland Review“ reporteriai, redaktorius Bjarni Brynjolfssonas ir fotografas Pallas Stefanssonas neseniai buvo nuvykę į ugnikalnio išsiveržimo vietą Skogaro mieste. Dėl pelenų nieko nematyti – žurnalistams ne sykį teko sustoti ir palaukti, kol vėjas nupūs pelenus. Viena iš baisiausių išsiveržusio ugnikalnio pasekmių – žala neturintiems kur prisiglausti paukščiams. Jie skrenda į juodą debesį, paplazdena sparnais tarsi praradę įgimtus įgūdžius ir krinta negyvi.

Laikraščio žurnalistai matė, kaip žuvo į mirtiną pelenų debesį įskridęs būrys žąsų. Tuo tarpu ūkininkai žurnalistams pasakojo nuolat girdintys su mirtimi kovojančių paukščių leidžiamus beviltiškus garsus. Šiuo metu į Islandiją grįžta svetur žiemoję paukščiai.

Žurnalistų kelionės fragmentai:

Islandijoje išsiveržęs ugnikalnis paveiks ne tik gyvūnus ar žmonių gyvenimus, bet ir visą Žemės klimatą. Jo išsiveržimo sukelti padariniai keleriems metams sustabdys temperatūros kilimą pasaulyje, o po to staigiai atšils, mano Pasaulio gamtos fondo (WWF) Rusijos atstovas Aleksejus Kokorinas.

„Milžiniškas Islandijos ugnikalnio išsiveržimas gali sulėtinti temperatūros augimą 2–3 metams, tačiau tai nesumažins dėl žmonių veiklos atsirandančios anglies dioksido koncentracijos atmosferoje“, – penktadienį paskelbtame WWF pranešime cituojami šie A. Kokorino žodžiai.

Ekspertas mano, kad dėl išsiveržusio ugnikalnio ir sustojusios augti temperatūros po poros metų mūsų laukia staigus atšilimas. Pasak jo, kai kurie ekspertai mano, kad klimatas šyla tik todėl, kad pastaraisiais dešimtmečiais neįvyko didelių ugnikalnių išsiveržimų. 1815 metais Indonezijoje išsiveržęs Tamboro ugnikalnis vidutinę temperatūrą pasaulyje sumažino 0,4-0,7 laipsniais.

„Remdamiesi šiais faktais, daugelis mano, kad pasaulio klimato atšilimas – laikinas reiškinys, kol nepabus koks „vezuvijus“, – pažymėjo A. Kokorinas. Pasak jo, klimato pokyčiai, kuriuos įtakoja ugnikalnių išsiveržimai, nėra ilgalaikiai. Ugnikalnių išsiveržimas veikia klimatą nuo 3 iki 5 metų, paaiškino ekspertas. Pasak jo, kad išsiveržęs ugnikalnis Islandijoje gali pasaulio temperatūrą vidutiniškai sumažinti 0,2–0,3 laipsniais pagal Celsijų, tačiau ne ilgiau kaip 2–3 metams.

Panašios nuomonės laikosi ir kai kurie kiti mokslininkai. Atsakymas į klausimą, ar Islandijoje vykstantis ugnikalnio išsiveržimas gali turėti poveikį klimatui, yra teigiamas, tvirtina JAV nepriklausomos mokslininkų organizacijos „Union of Concerned Scientists“ (UCS) atstovai. Tačiau, pasak jai atstovaujančių mokslininkų, Eyjafjallajökullio išsiveržimas yra per silpnas, kad turėtų didesnės įtakos klimatui.

Kai ugnikalnio į atmosferą išmestas sieros dvideginis pakyla iki stratosferos, jis virsta sieros rūgšties dalelėmis, kurios veikia tarsi mažyčiai saulės šviesą atspindintys veidrodėliai. Dėl to prasideda atmosferos atvėsimas, nes saulės šviesa atspindima į kosmosą. Šio proceso stiprumas priklauso nuo ugnikalnio išmestų medžiagų tipo ir to, kiek laiko jos išlieka atmosferoje, teigiama USC pranešime.

Lyginant su kitais XX a. vykusiais ugnikalnių išsiveržimais, Eyjafjallajökullio poveikis kol kas yra labai kuklus, teigia ekspertai. Šio Islandijos ugnikalnio pelenai tėra pasiekę 16,5 kilometrų aukštį. Tuo tarpu 1991 m. išsiveržęs Pinatubo ugnikalnis (Filipinai) pelenus svaidė į 23,6 km aukštį. Per šio ugnikalnio išsiveržimą, vieną stipriausių per visą praėjusį amžių, į atmosferą pateko nuo 14 iki 26 mln. tonų sieros rūgšties. Tai turėjo rimtų pasekmių klimatui – kelerius metus po išsiveržimo visame pasaulyje buvo stebimas oro temperatūros sumažėjimas, nors tai tebuvo laikinas efektas, teigia mokslininkai.

Pasak USC klimatologės Brendos Ekwurzel, net ir tuo atveju, jei kurio nors ugnikalnio išsiveržimas būtų toks stiprus, kad pajėgtų laikinai atvėsinti planetą, vis tiek didesnę grėsmę keltų dėl mineralinio kuro deginimo į atmosferą išmetamas anglies dvideginis. Mokslininkės teigimu, atmosfera nuo ugnikalnio pelenų išsivaduotų per kelis mėnesius ar metus, tuo tarpu CO₂ joje išliks dešimtmečius ar šimtmečius. Ekspertai perspėja, kad, nesumažinus anglies dvideginio ir kitų „šiltnamio dujų“ emisijų, po laikino klimato atvėsimo, kurį gali sukelti stiprūs ugnikalnių išsiveržimai, vidutinė temperatūra pasaulyje gali staigiai šoktelėti, o tai gali turėti dar skaudesnių pasekmių.

Nagrinėdami blogiausią Eyjafjallajökullio išsiveržimo scenarijų – jei prasidėjęs išsiveržimas vis stiprės ir netrukus išsiverš netoliese esantis Katlos ugnikalnis – JAV mokslininkai prognozuoja, kad naujasis išsiveržimas gali smarkiai atšaldyti orus. Pasak jų, istoriniai duomenys liudija, kad, išsiveržus Eyjafjallajökulliui, jo pavyzdžiu anksčiau ar vėliau imdavo sekti ir Katla. Po Katlos išsiveržimo XVIII amžiuje Šiaurės Amerikoje stojo labai šalta žiema, teigia JAV nacionalinio Orų centro mokslininkas Gary Huffordas. Misisipė užšalo ties Naujuoju Orleanu, rytinėje pakrantėje prasidėjo itin atšiauri žiema. Jei Eyjafjallajökullio aktyvumas ir toliau didės, sukeldamas ir Katlos ugnikalnio išsiveržimą, reikia laukti rimtų orų pokyčių, nors jie ir bus laikini, teigia mokslininkas.

Nežiūrint visų negatyvių ugnikalnio sukeltų padarinių aplinkai, yra ir gerų žinių. Ypač romatiškos prigimties žmonėms, mėgstantiems gražius saulėlydžius. Pasak įvairių šalių sinoptikų, ugnikalnio išsiveržimas labai pakeitė saulėlydžių spalvą visoje Europoje. Astronomas prognozuoja, kad saulėlydis išsiskirs ryškiais raudonais, violetiniais ir rausvais atspalviais, ir ne vien vakaruose, kur leidžiasi saulė, bet ir didelėje dangaus dalyje. Praėjusių metų vasarą, išsiveržus ugnikalniui Kamčiatkoje, Pabaltijo valstybėse buvo matomi ryškūs spalvoti saulėlydžiai.

Pasigrožėkite balandžio 15-osios saulėlydžiu, pagražintu nematomų vulkano pelenų.

Poveikis sveikatai

Neabejotinai toks kolosalus įvykis sukėlė nerimo ir dėl žmonių sveikatos. Pačios Islandijoje iš aplinkinių ugnikalnio teritorijų jau evakuota virš 800 žmonių. O kokį poveikį sveikatai turės aplinkinių valstybių gyventojams, kuriuos pasieks ugnikalnio pelenų debesis?

Nuomonių yra įvairių. Štai Škotijos vietiniai medikai paskelbė, kad pelenai nėra pavojingi ar nuodingi, tačiau žmonėms, jau sergantiems kvėpavimo takų ligomis, patariama neiti į lauką. Anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjos Audronės Galvonaitės, nors ir britų ekspertai teigia, kad šios dalelės žmonių sveikatai nepavojingos, jie vis dėlto priduria, kad dalelės jų teritorijoje neiškris. Taigi nors panikuoti nėra rimto pagrindo, pasisaugoti verta.

„Taigi jiems šios dalelės tikrai nepavojingos, jos nešamos į Rytų Europą. Ir nors dalelės dabar yra aukštai, jos kažkur kris. O kadangi mūsų laukia ir šiek tiek lietaus, gal reikėtų žmonėms apsidrausti ir pasisaugoti, ypač astmininkams, turintiems kitų problemų su kvėpavimo takais, mažiems vaikams. Kūdikius vežimėliuose gal reikėtų pridengti sudrėkinta marle. Lietui lyjant reikėtų užsidengti galvas. Vis dėlto tai vulkaninės dulkės. Kai pievas deginame, girdime perspėjimus, kad išsiskiriančios dalelės pavojingos sveikatai, o čia didžiuliai srautai dalelių, išmestų iš Žemės gelmių, kur yra įvairiausių cheminių elementų“, – svarstė pašnekovė.

Anot klimatologės, labai keista, kai teigiama, kad dalelės kenkia lėktuvų varikliams, bet žmonių sveikatai joks pavojus neįžvelgiamas. Kadangi jos labai mažos, yra labai skvarbios, o juk žmonėms patariama nestovėti net prie dulkančio vieškelio. Taip pat A. Galvonaitė rado perspėjimų, kad kai kuriose šalyse patariama į laukus nevesti karvių. Taigi kiekviena šalis bando ieškoti savo apsidraudimo būdų.

„Tai vis dėlto išskirtinis atvejis ir kiekviena šalis stengiasi kažkaip savaip reaguoti į šį įvykį. Vieningos politikos, kaip šiuo atveju elgtis, nėra. Tačiau tokiais atvejais visgi turėtų būti kažkokie perspėjimai. Beje, aš niekur neradau, į kokį aukštį šios dalelės pateko. Ateinančios oro masės, kurios neša lietų, yra apie3 km aukštyje. Gali būti, kad per Lietuvą jos praskries ir nusės kur nors Rusijoje. Tačiau iš tiesų gali nusėsti bet kur – oro masės juda į viršų, žemyn, nuolat maišosi, todėl labai juda, maišosi, kyla į viršų ar leidžiasi į apačią.

„Oro užterštumą stebime jau keletą dienų. Mat meteorologinė situacija yra nepalanki – nėra nei lietaus, nei didelio vėjo, todėl pavasarinių gatvių, statybų aikštelių bei želdynų dulkėse esančios kietosios dalelės neišsklaidomos. Jų koncentracija atmosferoje pastarosiomis dienomis tikrai didelė. Ar situaciją pablogino vulkaninės dalelės, sunku pasakyti. Faktas, kad smulkiosios dalelės, kurios buvo išmestos iš vulkano, pernešamos dideliais atstumais. Kita vertus, pavasarį mes visada turime pakankamai ir savų dalelių“, – svarstė Aplinkos apsaugos agentūros Aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės departamento direktorius Vytautas Krušinskas.

Paklaustas, ar šiuo metu Lietuvai pavojingas lietus, specialistas pažymėjo kad lietaus debesys paprastai formuojasi žemiau – iki 500, daugiausiai iki 1 km aukščio. Tuo tarpu vulkano išmestos dalelės yra aukštesniuose atmosferos sluoksniuose. „Todėl nedrįsčiau komentuoti, ar su lietumi jos atkeliautų iki žemesnių atmosferos sluoksnių“, – savo kompetencijos ribas apibrėžė pašnekovas.

Italijos pulmonologo Sergio Baldi nuomone, dėl atsiradusio ugnikalnio pelenų debesies nėra būtinybės naudoti apsauginių kaukių, nes visos didesnės nei 10 mikronų skersmens dalelės pasilieka nosyje, tik mažesnės gali patekti į plaučius. Profesoriaus manymu, debesis sudarytas iš gana didelių dalelių: sprendžiant pagal rašytinių šaltinių pateikiamą informaciją, kai dulkės nusėda ant stiklo, lieka įbrežimai. Mokslininkas daro išvadą, kad tai dalelės, kurios nesugebėtų pasiekti giliausios kvėpavimo aparato dalies.

Tačiau jei debesis nusileis ant žemės, gali kilti problemų. Dalis nusėdusių dalelių pateks į kvėpavimo organus. Taigi kils grėsmė žmonėms, kurie jau serga chroniškomis ligomis: bronchitu, emfizema, astma. Tai sustiprins jų ligas. Likę žmonės gali tam tikrą laiką jausti kvėpavimo takų sudirgimą ir nedidelius kvėpavimo sutrikimus.

Profesoriaus teigimu, galima naudoti profilaktines apsaugos priemones, tačiau „apsauginės kaukės būtų nenaudingos“. Vienintelės kaukės, kurios galėtų būti naudingos, yra tos, kurias naudoja ligoninėse, pavyzdžiui, bronchoskopijos procedūrų metu: jos tvirtinamos prie nosies ir jose yra filtras, sulaikantis smulkias daleles. Tačiau tokios kaukės neparduodamos.

„Blogiausiu atveju debesis turės tokį pat poveikį, kuris jaučiamas, esant dideliam oro užterštumui. Todėl žmonėms, sergantiems chroniškomis ligomis, nereikėtų eiti iš namų“, – nurodo leidinys.

Norvegijos sveikatos apsaugos ministerija laikosi tokios pačios pozicijos ir ramina gyventojus, kad didelio pavojaus nėra. Tačiau budrumo rekomenduojama neparasti. Tą patį patvirtino ir penktadienį spaudos konferencijos metu Pasaulinės sveikatos organizacijos atstovas Davidas Epsteinas, pareiškęs, jog visiškai atsipalaiduoti ir nesisaugoti negalima. Ypač žmonėms sergantiems astma ir kvėpavimo takų ligomis, pelenai, savo sandara primenantys stiklo dulkes, gali kelti rimtą pavojų. Tokiems žmonėms, esant tikimybei įkvėpti pelenų, nepatartina net nosies iš namų kišti ir naudoti visas įmanomas kvėpavimo takų apsaugos priemones. Taip pat patariama, esant reikalui, skalauti burną, tokiu būdu mažinant gerklėje nusėdančių pelenų dalelių kiekį.

Penktadienį, Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, aukštas oro užterštumas buvo fiksuojamas didesnėje Lietuvos dalyje. Specialistai teigia, kad tokiu atveju aktyvia veikla atvirame ore gali užsiimti tik visiškai sveiki žmonės.

Suparalyžiuota aviacija

Daugiausia nemalonumų dėl ugnikalnio išsiveržimo jau patyrė Europos ir viso pasaulio aviacijos verslas. Pažymima, kad net rugsėjo 11-osios tragedija taip smarkiai nesuparalyžiavo pasaulio oro transporto, kaip šis ugnikalnis.

Vien tik iš Londono kasdien pakildavo apie 6000 lėktuvų, o visoje Europos oro erdvėje į dieną įvykdavo 28 tūkstančiai skrydžių. Dabar aviakompanijos suka galvas, kaip kompensuoti keleiviams nuostolius. Tiesa, kai kurie lėktuvai daro didelius lankstus, todėl daugelis neatšauktų reisų vėluoja.

Nors dabar po truputi Europos oro uostai jau atidaromi, balandžio 15-16 dienomis visas Šiaurės pusrutulis buvo tiesiog suparalyžuotas.

Skrydžiai per pelenų debesis nutraukti po 1982 metų, kuomet į pelenų debesį patekusio piloto Ericą Moody valdomame lėktuve sugedo visi varikliai ir tik per laimingą atsitiktinumą pavyko išvengti aukų.

70 metų sulaukęs buvęs „British Airways“ pilotas žurnalistų kalbinamas prisiminė savo skrydį 1982 m. birželio 24 d. virš Indonezijos. Lėktuvas, kuriuo skrido 247 keleivių, pateko į didžiulį ugnikalnio pelenų debesį. Netrukus sustojo visi lėktuvo varikliai. Į saloną ėmė skverbtis sieros kvapą turinčios dujos. Bet pilotui pavyko išvengti katastrofos. „Man sunku pasakyti, kiek pelenai kenkia žmonėms. Bet aš žinau, kad lėktuvams jie labai pavojingi“, – sakė Moody.

Pasak piloto, tokiu atveju tikrai geriau atidėti skrydį ir nerizikuoti gyvybe. Nes gamtos jėgos yra labai galingos. „Kartais geriau pripažinti, kad esame silpnesni ir kad technika gali turėti trūkumų“, – sako legenda tapęs pilotas. Moody sako, kad tą kartą gerai net nesuprato, kas atsitiko, kai jo valdomas lėktuvas nėrė į nematytą debesį. Staiga nustojo veikti radaras, užgeso vienas variklis. Vėliau jam buvo pranešta, kad užgeso visi keturi varikliai. Susiekė su žeme, tačiau kolegos nieko nesugebėjo patarti.

Nors apie incidentą pilotas kalba labai nenoriai, pripažįsta, kad išvengti katastrofos tąkart buvo labai sunku. Lėktuvas staiga ėmė žemėti nuo 37000 iki 13000 pėdų, ir Moody jau ruošėsi leistis jūroje. Jis žinojo, kad tai bus nepaprastas nusileidimas, bet nebuvo kitos išeities. Beliko pasikliauti savo 24 metų piloto patirtimi. Supratęs padėties beviltiškumą, kapitonas taip kreipėsi į keleivius: „Sveiki, čia kalba kapitonas. Sustojo visi keturi varikliai. Mes velniškai stengiamės vėl juos atgaivinti. Tikimės, neturėsite didelių nepatogumų“.

Laimei, pradėjus kristi pavyko užkurti stringančius variklius, pabėgti nuo debesies ir išlaikyti lainerį horizontalioje padėtyje iki pat Džakartos. „Nusileidę apžiūrėjome lėktuvą. Jis tikrai labai nukentėjo – visi varikliai jau buvo nebetinkami naudoti. Net žibintai išdaužyti. Taip pat ir kai kurie langai. Visas lėktuvo salonas buvo tarsi pripustytas smėlio“, – sakė anglas, sėkmingai skraidęs iki 1996 metų.

Optimizmo bandė įkvėpti kelios Europos lėktuvų bendrovės, atlikusius kelis bandomuosius skrydžius praėjusios savaitės pabaigoje. Nors jokių gedimų lėktuve neaptikta, tačiau tai neįtikino aviacijos saugumo specialistų. Tuo labiau, jog tokių problemų savaitgalį nepavyko išvengti karinei aviacijai.

Agentūra AFP praneša, kad skrydį virš Europos vykdė keli NATO naikintuvai, tačiau ugnikalnio pelenai pažeidė tik vieną orlaivį. NATO naikintuve aptikta stiklo dalelių, galėjusių susiformuoti orlaiviui praskridus ugnikalnio pelenų debesį. Kiek anksčiau su panašia problema susidūrė Suomijos kariniai lėktuvai.

„Skrydį vykdė keli naikintuvai F-16. Vieno orlaivio variklyje po skrydžio rasta stiklo dalelių“, – Briuselyje žurnalistus informavo NATO atstovai. Ugnikalnio pelenai aukštoje temperatūroje, patekę į lėktuvo variklį, virsta stiklu. Apie šią problemą mes jau esame rašę – mokslininkai jau eilę metų ieško būdų, kaip nukenksminti stiklo dalelių poveikį varikliams.

O kol kas „tai labai, labai rimta problema. Netolimoje ateityje ji paveiks karinius pajėgumus. Manau, kad skrydžiai sustabdyti ne be reikalo“, – sakė NATO pareigūnas.

Agentūra The Associated Press praneša, kad praėjusią savaitę panašių pažeidimų skrisdami pro ugnikalnio pelenų debesis patyrė du Suomijos karinių oro pajėgų orlaiviai F-18. Jie abu nusileido sėkmingai, tačiau dabar jų varikliams reikia brangaus remonto.

„Kokia gamta, tokia ir kalba“

Žmonijai neįveikiama ne tik pakankamai atšiaurios islandiškos gamtos stichijos, bet ir vietinių gyventojų dialektas. Turbūt specifinė gamta palietė ir žmonių kultūrą. Islandai juokiasi iš užsienio žinių pranešėjų, nesugebančių ištarti šią savaitę išsiveržusio Eyjafjallajokull ugnikalnio pavadinimo. Vienas islandas į svetainę „Youtube“ įkėlė vaizdo įrašą, kuriame pirmiausia pateikia ugnikalnio pavadinimo tarimą originalo kalba, o vėliau parodo, kaip liežuvius „laužo“ įvairių užsienio TV kanalų žurnalistai.

„Tai – mokomasis vaizdo įrašas viso pasaulio žinių pranešėjams, kurie bando pranešti naujienas apie Eyjafjallajokull ugnikalnio išsiveržimą Islandijoje“, – rašo vartotojas.

Pavadinimas Eyjafjallajokull yra sudarytas iš trijų islandiškų žodžių: „Eyja“ (liet. sala), „Fjalla“ (liet. kalnas) ir „Jokull“ (liet. ledynas). Taigi ir tariant žodį galima išskirti į tris dalis. Jo tarimą galima užrašyti maždaug taip: Eyja-fjadla-joukudl.

Tačiau vaizdo įraše girdimi BBC ir kitų TV kanalų žinių pranešėjų tarimai – toli nuo tobulybės. „Ačiū visiems žinių pranešėjams už tai, kad visai Islandijos tautai suteikė daug smagaus juoko. Pabandykite ištarti daugiau islandiškų žodžių!“, – juokais ragina vaizdo įrašą įkėlęs vartotojas.

Tuo tarpu JAV dienraštis „The New York Times“ atliko tyrimą – Niujorko Times aikštėje sustabdė keliolika paprastų gyventojų ir paprašė jų balsu perskaityti ant lapo atspausdintą ugnikalnio pavadinimą. Vieni jų žodį skaitė lyg ištisą sakinį, kiti – kaip neaiškų raidžių kratinį. „EE-ja-FEE-ja-la-jo-KŪL“, – pasiūlė vyriškis Gaelis Laincy.

Turistė iš JAV Vakarų Virdžinijos valstijos iš pradžių pavadinimą perskaitė beveik taisyklingai. Tačiau netrukus susimąstė: „Kažkurios raidės šiame žodyne netariamos.“ Po kurio laiko ji netikėtai sušuko: „Jaffalakakl!“ Toli gražu. Iš 12 apklaustų žmonių vienintelis švedas Partickas Gullmarsuikas ugnikalnio pavadinimą ištarė beveik be klaidų.

„Dauguma islandiškai nekalbančių žmonių tą daiktą vadina tiesiog „ugnikalniu“, o skaitydami naujienas akis „permeta“ per šias 16 raidžių. Islandijos konsulato pareigūnai teigė, kad dauguma interesantų, kurie jaudinasi dėl savo kelionių, skambindami nė nebando „laužyti“ liežuvio ir ugnikalnio pavadinimo tiesiog nemini“, – rašo „The New York Times“.

Tai dar ne blogiausias scenarijus

Kelias dienas sutrikęs lėktuvų eismas – tai tik materialiniai nuostoliai Europos oro uostams. Trijų didžiausių ugnikalnių išsiveržimų pasaulyje pasekmės buvo kur kas skaudesnės.

Didžiausias istorijoje ir daugiausiai gyvybių nusinešęs ugnikalnio išsiveržimas įvyko 1815 metų balandį. Indonezijos Sumbawa salos ugnikalnis Tambora, vienas aukščiausių kalnų Indonezijos archipelage, išsiveržė netikėtai. Didžiulius lavos kiekius kalne kaupiantis ugnikalnis išsiveržė, į orą išmesdamas milžinišką kiekį dulkių, dūmų ir pelenų. Juodi, karšti akmenys ir pelenai klojo Borneo, Sulawesi, Java, Maluku aplinkines salas, išsiveržimo garsas buvo girdėti net už 2000 km nuo Sumbawos.

Išsiveržus ugnikalniui žuvo mažiausiai 71 tūkts. žmonių. 11 tūkst.–12 tūkst. mirė iš karto po išsiveržimo. Kitų šaltinių duomenimis pavojingiausias ugnikalnio išsiveržimas nusinešė per 92 tūkst. žmonių gyvybių. Daugiausia gyventojų mirė nuo bado, pelenų klodams uždengus dirbamus laukus, o lavai išnaikinus gyvybę vandenyno pakrantėje.

Žemę krėtė nesuskaičiuojama daugybė žemės drebėjimų, tačiau pastaruosius 200 metų ugnikalnių išsiveržimų pasekmės tampa vis skaudesnės. Per pastaruosius du šimtmečius įvyko net keli daugiausiai žmonių gyvybių nusinešę ugnikalnių išsiveržimai istorijoje.

1883 metais rugpjūčio pabaigoje Indonezijoje išsiveržė Krakatoa ugnikalnis. Ugnikalnio išsiveržimo stiprumas tuo metu neprilygo nė vienam iki tol užregistruotam. Rekordinio stiprumo išsiveržimas nusinešė 36 tūkst. žmonių gyvybių, į aplinką pateko per 10 km3 degančios lavos. Išsiveržimas sukėlė iki tol neregėtą pelenų lietų ir milžinišką cunamį, nuo kurio nukentėjo aplinkinių salų gyventojai.

Ugnikalnių išsiveržimai sukelia ne tik žemės drebėjimo, cunamio, nuošliaužų, potvynių pavojų. Pavojingiausiu XX amžiaus ugnikalnio išsiveržimu pramintas 1902 gegužę įvykęs Martinique išsiveržimas nusinešė 30 tūkst. gyvybių. Daugiausia gyventojų neišgyveno nuo išsiveržimo sukeltų purvo nuošliaužų, potvynio ir bado.

1985 metais įvyko Armero miesto tragedija. Nestiprus Nevado Ruiz ugnikalnio išsiveržimas pasirodė pavojingesnis nei bet koks žemės drebėjimas. Iš ugnikalnio kraterio skriejantys degančių akmenų, pelenų ir lavos grumztai didžiuliu greičiu pliekė artimiausio Armero miesto gyventojų namus. Mirė per 23 tūkst Kolumbijos gyventojų.

Remiantis statistiniais duomenimis, skaudžiausios istorijoje nelaimės, susijusios su ugnikalnių išsiveržimais, įvyko per pastaruosius 200 metų. Daigiausiai mirčių nusineša ugnikalnių išsiveržimai Irane ir Kinijoje. Labiausiai nuo ugnikalnių išsiveržimų kenčia Kosta Rika, Japonija, Indija ir Naujoji Zelandija.

Komentarai (12)