Šiltesnis pasaulis gali suskaldyti Antarktidą (2)
Antarkties ledynams tirpstant, vakariniame žemyno krašte atsivers jūrų keliai, jungiantys seniai atskirtas jūrų bendruomenes.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Taip teigia Deividas Voganas (David Vaughan) ir jo kolegos iš Britų Antarkties tyrimų centro Kembridže, JK. Mokslininkai išsiaiškino, kur tie keliai atsiverdavo Antarktidos šiltesnėje praeityje ir kur jie gali susiformuoti vėl, jei tirpsmas tęsis.
Jei ledo danga staiga pranyktų, didelė Vakarų Antarktidos dalis atsidurtų po vandeniu iš dalies dėl to, kad ledo dangos svoris nusvėrė kontinentą. Tačiau laivybai tai padėtų menkai, mat jūros gylis virš Vakarų Antarktidos nebūtų labai didelis. Išskyrus kai kuriuos natūraliai susiformavusius kanalus. Kai Žemės klimatas buvo švelnesnis, Antarktida prarado ženklią dalį ledo, kurio plotai galėjo tapti ploni ir pakankamai plūdrūs, kad vanduo juos pakeltų nuo žemyno paviršiaus. Jūros vanduo tada galėjo patekti po ledu ir sukurti siaurus kanalus per žemyną tarp uolų, išlaikiusių ledo kepures.
Voganas mano, kad tie kanalai turėtų būti matomi iš oro, nes plūduriuojantis ledas greitai suskeldėtų.
Komanda naudojo radarus, matuodama ledo storį ir kokiame gylyje po juo yra uolinis pagrindas. Šie duomenys panaudoti nustatant apledėjusias vietas, pirmiausia suplonėsiančias tiek, kad atsiskirtų nuo uolos. Jie nustatė ir kelius, numanomai kirtusius Vakarų Antarktidą praeityje.
Ieškodama savo teorijos įrodymų, Vogano komanda atkreipė dėmesį į Antarktidą supančių jūrų gyvūnus. Jie pasirinko samangyvius, jūrų gyvius, kurie maitinasi, filtruodami jūros vandenį, ir suaugėlio gyvenimą praleidžiantys prisitvirtinę prie uolos, tačiau judantys lervos stadijoje. Abiejų Vakarų Antarktidos pusiasalio pusių bendruomenės turi daug daugiau bendrų rūšių, nei būtų galima tikėtis, turint galvoje jas skiriančius tūkstančius kilometrų kranto linijos. Tai leidžia manyti, kad anksčiau pusiasalį kirto vandens keliai, maždaug ten, kur tyrėjų komanda ir įtarė juos buvus. (DOI: 10.1029/2011GC003688).
„Tai yra puikus fundamentalaus, kruopštaus mokslo panaudojimas, išskiriant svarbią informaciją iš subtilių užuominų“, - sako Ričardas Alis (Richard Alley) iš Pensilvanijos valstijos universiteto.
Voganas sako, kad duomenys apie samangyvius negali parodyti, kada jūrų kelias buvo atviras pastarąjį kartą. Abiejų buvusių kelio galų gyvūnų tyrimas galėtų padėti nustatyti laiką, kas, savo ruožtu parodytų galimo kanalų atsivėrimo tikimybę ir Vakarų Antarktidos ledo pakloto jautrumą klimato permainoms. Tačiau nors ledo skydo dalys jau nyksta, Voganas mano, kad esant dabartiniam ledo tirpimo greičiui, netgi lengviausiai galintys atsiverti jūros keliai neturėtų pasirodyti dar maždaug 900 metų.
New Scientist 2011-11-05 9 psl.
Michael Marshall