Ne vieno mūsų šalies medžiotojo svajonė – su šautuvu per petį pasivaikščioti po egzotiškų kraštų miškus. Apie tai svajojo ir Ukmergės r. Veprių medžiotojų būrelio pirmininkas Pavelas Sedrisovas. Ir jo svajonės išsipildė: be nepakartojamų įspūdžių iš Čiukotkos tundros platybių jis parsivežė ir keletą įspūdingų trofėjų – vilko ir du rudųjų meškų kailius.

Nuskristi dar ne viskas

Gavę pakvietimą iš Čiukotkos Anadyrio mieste gyvenančių bičiulių pamedžioti tundroje, Pavelas Sedrisovas su draugu ilgai nedvejojo. Tuo labiau kad bičiuliai parūpino ir Rusijos saugumo tarnybos leidimus. Be jų į pasienio zonoje esantį Anadyrį patekti neįmanoma, nes atskristi – dar ne viskas: jei neturi leidimo, liksi lėktuve.

P. Sedrisovas sako, kad atšiaurus kraštas atvykėlių nelaukė – jų lėktuvui tą dieną buvo leista nutūpti už dviejų tūkstančių kilometrų nuo tikslo – Kamčiatkos oro uoste.
„Pavykus pasiekti Anadyrį, vėl teko šiek tiek nusivilti – medžioklei tinkamo oro laukėme tris savaites, o pamedžioti gavome tik keturias dienas“, – medžiotojas sako, kad gegužę ten dar gili žiema. Sniego audros, pūgos. O vietiniai į tundrą leidžiasi tik tada, kai oras vaiskus ir aplinkui matyti aštuoniasdešimties kilometrų atstumu. Pavojus užsitraukus rūkui ar užėjus pūgai – labai realus. Su atšiauria gamta nejuokaujama, nuolat sekama orų prognozė.

Anadyris, kuriame gyvena 12 tūkst. gyventojų, labai internacionalinis: vietinės tautelės, rusai, ukrainiečiai, baltarusiai. Pramonės mieste nėra. Gyventojai savo miestą vadina „tinginių miestu“. Kadangi tai pasienio zona, daug rusų kariškių. Dėl amžinojo įšalo namai ten statomi ant polių. Kadaise daugiaaukščiai buvo pilki ir nuobodūs, bet prieš kelerius metus juos perdažė ryškiomis spalvomis. Gal taip sumanyta norint kompensuoti gyventojams natūralių spalvų kraštovaizdyje stygių..

Netinkamiausia vieta augalams

Vasara čia prasideda birželio vidury, o rugsėjį vėl viską užsninga ir sukausto šaltis. Sniego sluoksnis tundroje beveik 2–3 metrų storio – iškritęs iš sniego motociklo kapanosies atgal mažiausiai valandą. Ežeruose ledo sluoksnis siekia 2,5 metro. Norėdamas pasisemti iš šulinio vandens, turi lipti specialiomis kopėčiomis į šešių metrų gylio šulinį ir išsikirsti eketę. Net vasarą vandens temperatūra upėse ir ežeruose nepakyla daugiau nei keturi laipsniai virš nulio.

Amžinojo įšalo žemė – viena netinkamiausių mūsų planetos vietų augalams augti. „Skurdi tundros augmenija yra pagrindinis ten ganomų elnių ėdalas. Mieste tik vienoj vietoj teko matyti neaukštą gyvatvorę“, – įspūdžiais dalinasi P. Sedrisovas. Tačiau, kad ir kaip keista, medžiodami netoli poliarinio rato ir nakčiai apsistoję pas čia gyvenančius meteorologus matė prie jų vagonėlio augančius didžiulius medžius. Gyvosios gamtos regiono inspektorius lietuviams paaiškino, kad ši medžių rūšis augo dar iki ledynų ir nuo „mamutų laikų“ neišnyko. Medžių šaknys prisitaikė prie amžinai įšalusios žemės. Palei upę jų dar daugiau, tačiau medžių amžius ten trumpas – mūsiškiai juos gerokai lenkia.

Valgė žalią mėsą ir žuvį

Pas du meteorologus, gyvenančius ir dirbančius tundros platybių vidury, sraigtasparnis nusileidžia tik vieną kartą per metus – atskraidina duonos, kitų būtiniausių maisto produktų. „Mėsos ir žuvies yra gamtoje – ją tereikia gebėti pasiimti“, – sako Pavelas. Ir šaldytuvas čia pat – tai ta pati gamta. Reikia tik kiek pavargti, kol įšalusioje žemėje iškasi žemines maistui laikyti.

Lietuviams teko ragauti žuvies ir mėsos, paruoštos pagal vietinių gyventojų čiukčių „receptus“. „Tokie ten ir receptai – viskas labai paprasta. Šviežią mėsą per naktį šaldo, o kitą dieną drožia peiliu ir valgo. Šį patiekalą vadina stragonina. Žuvį pirmiausia taip pat užšaldo, – medžiotojas šmaikštauja, kad didelių pastangų tam nereikia, nes sušąla, kol sugavęs namo parsineši. – Paskui paimi į ranką, padaužai žuvį į stalą ar kokią kaladę ir – skanaus.“ Druskos šiems patiekalams nereikia. Tik šit be degtinytės vietiniai nė dienos neapsieina – jos parduotuvėse gausu.

Į žvejybą – su šautuvu

Nors medžioklei tinkamų dienų buvo nedaug, lietuviai laiko veltui negaišo. Ponas Pavelas rodo nuotraukas, kuriose užfiksuotos įspūdingos žvejybos Rytų Sibiro ežeruose akimirkos. Prie eketės – didžiulė krūva kiršlių, o ratu aplink žvejus styro sustatyti šautuvai. „Pasiruošę gintis nuo meškų, – aiškina jis. – Užuodusios žuvį jos labai nesikuklina – ateina duoklės. Be šautuvo šiuose kraštuose – nė žingsnio.“

Tikriausiai kiekvieno į Rytų Sibirą vykstančio medžiotojo svajonė – sumedžioti rudąją mešką. Ir ponas Pavelas neslepia, kad į meškų medžioklę tą rytą vyko šiek tiek jaudindamiesi. Juk ne kasdien su jomis akis į akį susitinki… O rudoji meška – visateisė tundros gyventoja, galima sakyti – šeimininkė. Žmonių ji turi saugotis ne ką labiau nei žmonės jos. Kai iš atsiskyrėlių meteorologų namelio pakvimpa ruošiamu maistu – jau ir brazdinasi rudoji palei duris. Nė nebandyk „savais reikalais“ į lauką be šautuvo eiti. Visos namelio sienos didžiuliais nagais išvagotos.

„Mešką pamatėme beveik už dešimties kilometrų, kadangi tundroje horizonto niekas neužstoja – giedrą dieną galima įžiūrėti šimto kilometrų spinduliu. Mūsų sniego motociklus pamatė ir meška. Kaip normalus laukinis gyvūnas, dažniausiai ji nuo žmogaus bėga“, – P. Sedrisovas pasakoja, kad tądien jam pavyko sumedžioti tikrai įspūdingą tundros gyventoją. Vyriškis juokauja, kad pasverti jos negalėjo – „bezmėno“ neturėjo. Meškos ūgis – pustrečio metro, o vietiniai „ekspertai“ nustatė, kad tai 24 metų amžiaus gyvūnas.

Meškos mėsa – valgoma, tačiau valgant neištirtą mėsą yra pavojus užsikrėsti trichinelioze. Kaip nuo mūsų lietuviško šerno. Meškienos lietuviai taip ir neparagavo. Sako, kad nebuvo galimybės patikrinti, o rizikuoti būtų neprotinga. Čiukčiai meškų apskritai nemedžioja. Jie įsitikinę, kad yra kilę iš meškos, tai negi valgysi savo giminaičius…

P. Sedrisovas džiaugiasi ir kitu sumedžiotu laimikiu – didžiuliu 120 kilogramų vilku. Mūsų „girių plėšikas“, sveriantis apie 40 kilogramų, – tik vilkelis, palyginti su tundros gigantais.

Medžioja primityviai

Keliauninkams teko nakvoti aukso ieškotojų pašiūrėse. Žiemą jos stovi tuščios, nes pralobti besitikintieji čia atvyksta tik vasarą. Susiruošęs į tundrą gali būti tikras, kad bemedžiojant teks sukarti kokius 2–3 šimtus kilometrų – dažnai tenka pasitenkinti nors menku prieglobsčiu.

P. Sedrisovas sako, kad vietiniai gyventojai – čiukčiai, evenkai – nelabai linkę bendrauti su laikinais atvykėliais: „Reikia ilgokai pagyventi tundroje tarp vietinių tautelių, kad pelnytum jų pasitikėjimą ir palankumą.“ Pagrindinė jų veikla – elnių auginimas, medžioklė, žūklė. Medžioja jie labai primityviais, tiesiog pirmykštės bendruomenės medžioklės būdais. Pavyzdžiui, banginius, jūrų vėplius – iš valčių, ilgomis ietimis. Nudobę gyvūną pririša prie valties ir parsiplukdo į krantą, kur jau laukia susirinkęs visas kaimas: moterys, seniai, vaikai, šunys. Mėsą pasidalina draugiškai – maisto atsargų visiems reikia. Dorodami laimikį, nepraleidžia progos atsipjovę bryzą pasmaguriauti šviežiena.

Be akinių neapsieisi

P. Sedrisovas juokauja, kad anekdotas apie kartą per metus į pirtį nuėjusį čiukčį, kuris besiprausdamas prie kūno rado pernykščius marškinius, – visiška nesąmonė. Vietiniai Čiukotkos gyventojai turi pasistatę nuosavas pirteles, kurias iškūrenę ir pasišildo, ir nusiprausia. Tiesa, įpročio pasikaitinus persilieti lediniu vandeniu jie neturi – juk tam, kad atvėstum, pakanka išeiti į lauką ir šiek tiek pastovėti 30 laipsnių ar dar žemesnėje temperatūroje.

Lauke giedrą dieną sniego ir saulės švytėjimas sukelia, anot medžiotojo, suvirinimo aparato efektą. Per dieną veido oda nusilupa po du kartus, o be tamsių akinių nė akių nepraversi. „Net ir jaunesni vietiniai saulės akinius nešioja. Seniai vaikšto taip prisimerkę, kad kuo mažesnis spindulėlis į akis patektų – net jų akių nematyti“, – ponas Pavelas yra girdėjęs, kad senais laikais, kai apie akinius vietiniai dar nebuvo girdėję, užsidėdavo ant akių adata pradurtas kartono skiautes. Matymo laukas sumažėdavo iki minimumo, bet akys būdavo apsaugotos.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Ligita Juodvalkienė

Komentarai (7)