Ar kada susimąstėte, koks yra tamsos ir miesto santykis ir kaip jis keitėsi bėgant laikui? Ar žinojote, kad vos prieš porą dešimtmečių egzistavo miestas, kurio grindinio veik niekada nepaliesdavo Saulės spinduliai? Įdomu? Kviečiame skaityti toliau.

1847 m. Chingų dinastijos valdininkijos bei kariuomenės vadų iniciatyva prie Kauluno kranto buvo nuspręsta pastatyti aptvertą fortą. Kareivinėmis, stebėjimo bokšteliais, treniruočių kompleksais bei artilerijos baterijomis nusėtą teritoriją nuo priešų neperregimo rūko šydu saugojo 4,5 m. storio bei 4 m. aukščio sienos. Taip gynybinė teritorija su 150 vyrų įgula įgavo iki aptvertojo miesto egzistavimo galo nebesikeitusias teritorines ribas – 2,6 ha.

Kinai tiki, kad miestą iš pietų pusės turi skalauti vandenys (Jin elementas), o šiaurinė dalis turi „remtis“ į kalnus ar kalvas (Jang). Aptvertojo miesto lokacija šį Jin ir Jang kriterijų atitiko kone idealiai, todėl prietaringieji dėl liūdnai susiklosčiusios miesto istorijos gali pabandyti kaltinti per antrąjį pasaulinį karą teritoriją uzurpavusius japonus. Šie pradėjo eksploatuoti granitą iš šiaurėje stūksojusių uolienų ir statytis oro uostą, kas nubaidė Jin ir Jang dvasias bei sugriovė harmoniją palaikiusią pusiausvyrą.1860 m. į britų nasrus pakliuvus ir Kaulunui, forto svarba priešo stebėjimui išaugo dar labiau. Siena tarp Kauluno ir Kinijos liko atvira, todėl aptvertasis miestas tapo populiariu tranzito tašku, kuriame nuolat zujo vietiniai, britų kariai bei įvairūs perėjūnai. Kas taip masino šiuos žmonės: lošimai, o taip pat prekyba opijumi, antikvarinėmis vertybėmis bei sekso vergėmis – tokia buvo šio nuodėmių miesto aušra.

Po 1898 m. vykusio Pekino susirinkimo Didžioji Britanija nuomos sąlygomis tarp kitų Kinijai priklausančių teritorijų 99-ems metams įsigijo ir Kauluną. Aptvertasis miestas įgavo ypatingą statusą – teritorijoje leista dislokuoti kinų kariuomenę, jei tik tai nekelia grėsmės kolonistų valdomam Honkongui. Vos metų regione įsižiebus neramumams tarp vietinių, Honkongo gubernatorius seras Henris Blake įsakė kantono valdytojui nusiųsti vyrus uždaryti aptvertajame mieste esančią muitinę bei atstatyti viešąją tvarką. Pusė iš 600 siųstų vyrų įžengė aptvertąjį miestą, bet „pamiršo“ laiku grįžti į karinę bazę. Akibrokštas buvo interpretuotas kaip pagrindinio susitarimo punkto nesilaikymas – Kauluno aptvertojo miesto link pajudėjo britų kariuomenė.

Šio pirmojo bandymu susidoroti su aptvertuoju miestu išdavos buvo nevienareikšmės – kol abiejų konflikto pusių atstovai veik 80 m. bandė išnarplioti diplomatinį Gordijaus mazgą, miesto vystymąsi įgavo pagreitį. Teoriškai aptvertąjį miestą valdė Didžioji Britanija, techniškai jis lyg ir turėjo priklausyti Kinijos jurisdikcijai, o iš tiesų jame šeimininkavo susidariusį teisinį vakuumą sumaniai išnaudoję nusikalstamo pasaulio atstovai. Jokios išorinės valdžios nevaldomas ir nekontroliuojamas miestas tapo mažiausiu miestu-valstybe istorijoje, kaip beje ir tikėtinai ryškiausiu anarchistinės visuomenės pavyzdžiu. Visgi britams pavyko bent jau nugriauti miestą supusią keturių metrų aukščio tvorą, tiesa, tai padarė ne jų nurodymų klausantys kinai, o japonų į nelaisvę paimti britų karo belaisviai. Kaip žinome, karą Japonija pralaimėjo ir regiono kontrolė grįžo į Britų rankas. 1947 m. jie priverstinai iškeldino 2000 naujakurių ir sulygino su žemėmis jų trobesius. Po to sekusius riaušės ne tik visam laikui numalšino okupantų norą teritoriją paversti tipiniu anglišku parku, bet ir apskritai turėti kažkokių reikalų su šiuo širšių lizdu. „Ignoruoti, kiek tai įmanoma“ – tokia nuostata nuo šio įvykio įsitvirtino britų stovykloje. Vėlgi, į pokyčius adekvačiai sureagavo nusikalstami elementai – tarkim, apiplėšęs ką nors už aptvertojo miesto ribų banditas puldavo bėgti atgalios į „saugų“ tamsos miesto glėbį.

Po kiekvieno tokio bandymo sunaikinti miestą mieste jis kaskart kaip feniksas iš pelenų atgimdavo vis stipresnis ir gajesnis. Turbūt ne veltui vizualiai Kauluno aptvertasis miestas priminė vienalytį, organišką vienu ritmu kvėpuojantį darinį.

Septintajame dešimtmetyje prasidėjo finalinė miesto vystymosi stadija. Visiškai ignoruojant miestų planavimo taisykles vienas po kito pradėjo kilti savadarbiai dvylikaaukščiai gyvenamieji pastatai. Besiplėtojantys verslai absoliučiai nesiskaitė su įstatymais bei mokestinėmis rinkliavomis. Į šią vietą nedrįso kelti kojos sveikatos tarnybos, kas paskatino aptvertajame mieste koncentruotis licenzijų neturinčius, bet tik grašių už savo paslaugas reikalaujančius dantistus. Gyventojai savavališkai įsivedė elektros energiją bei vandentiekio sistemas. Pūsdama garą, vamzdžių raizgalynė tarsi slibino galvomis ropštėsi į paviršių. Kiekvienas kampelis buvo išnaudotas maksimaliai, neturėdamas kur plėstis miestas tarsi pradėjo trauktis į neišnarpliojamą labirintų ir takelių gniutulą. Bene taikliausiai aptvertąjį miestą apibūdino knygos apie Honkongo istoriją autorius Michael Ingham: „Viduramžių miestą primenanti (tik be europiečių seniesiems miestams būdingos šviesos) vieta“.

Tačiau niekas neišgąsdino charizmatiškosios vos į trečią dešimtį įkopusios krikščionių misionierės Jackie Pullinger. Atvykusi į Honkongą tais pačiais 1966 m. kai jos tėvynainiai britai bandė įsiveržti į aptvertąjį miestą ir nuleisti tik iškeltą Komunistinės Kinijos vėliavą, per savo pasiaukojančio darbo dešimtmečius Jackie Pullinger užsidirbo tikros šventosios reputaciją.

Savo prisiminimų knygoje „Besivejant drakoną“ (slengas, reiškiantis opiumą vartojančio patirtis) Jackie rašė: „Eidama gatve matydavau šimtus kvaišalus vartojančių žmonių, jų buvo tiek daug, jog tekdavo lipti per jų kūnus. Norėjau jiems kažkuo padėti“. Iš pradžių vos nepalūžusi nuo narkomanų ir prostitučių perpildyto savotišku tabu tapusio miesto realybės, visgi ji sugebėjo tapti savotišku šviesos žiburiu nuolatinėje tamsoje skendinčiose gatvėse ir net įkurti paramos organizaciją visuomenės atstumtiesiems. Turint omeny, jog šitokia moters veikla buvo tarsi peilis po kaklu iš narkotikų verslo pampstančioms Triadoms, o be to, dažnas čia užklydęs europietis nebegrįždavo gyvas, į pilnavertį gyvenimą sugrąžinti 2000 žmonių atrodo stulbinantis pasiekimas.

1984 m. Didžiosios Britanijos ir Kinijos ministrai pirmininkai Margaret Thetcher ir Dengas Xiaopingas pasirašė susitarimą nulėmusį ir aptvertojo miesto likimą. Net tris metus (1990-1993 m.) vykusį gyventojų iškraustymą sekė griovimo darbai. Nors nesutikusieji išsikelti buvo iškraustomi prievarta, valdžia būsto netekusiems miestiečiams išmokėjo kompensacijų viso už 350 mln. JAV dolerių (tuometiniu kursu apie 1,4 mlrd litų). Buvusio miesto teritorijoje pagaliau išdygus gražiam parkui, Jackie nuopelnai įamžinti memorialiniame akmenyje.

Tikriausiai pats likimas mėgsta pusiausvyrą. Šviesai reikia tamsos, o tamsai – šviesos. Visai kaip Jin ir Jang, ir šią pusiausvyrą sugriovus pasekmės gali būti skaudžios.

Kaulunos miestą galite pamatyti čia:

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: laikas.lt

Komentarai (5)