Ko gero kiekviena Indijos vieta turi bent po vieną nuostabią legendą, kurioje sunkiai atskiriamos ribos tarp mitologijos ir tikrovės. Indiškos legendos ne tik gražios ir patraukiančios – jos pažymi pasaulio tvarką. Tokią, kur viskas įvyksta taip, kaip turi įvykti, kur nepažeidžiama pasaulio harmonija. Kur valdo kilmingi ir teisingi. Kur išlaikoma ir gerbiama religinė tradicija.

Sikimas – mažytė kalnų valstija Indijos šiaurės vakaruose, Himalajuose, taip pat turi savo legendą. Ji pasakoja apie Tašidingo vienuolyną, palaiminto vandens vazą ir tris išminčius vienuolius. Jeigu esate neabejingas rytams, net jei ir esate, kviečiame kelionės į Indiją, į Sikimą, kur apsilankysime  Bhum ču (Bhum Chu) palaiminto vandens ir ateities pranašysčių šventėje.

Pirmasis Sikimo valstijos karalius buvo Phuntsogas Namgyalas (1604–1670). Šis monarchas kildinamas iš garsios guru Tashi giminės, valdžiusios rytų Tibetą.  Legenda pasakoja, kad Phuntsogo likimas, valdyti Sikimą, buvo numatytas dar IX a. Tai išpranašavo legendinis budistų šventasis guru Rinpočas. Kaip buvo išpranašauta, taip ir nutiko. Pasakojama, kad XVII a. trys vienuoliai iš šiaurės, vakarų ir pietų išėjo ieškoti išrinktojo valdovo. Netoliese dabartinio miesto Gangtoko, jie rado vietinį vyrą, kuris pasiūlė jiems prieglobstį ir maisto. Maloniai nustebinti vienuoliai netruko suprasti, kad  šis vyras ir yra išrinktasis monarchas ir iškart jį karūnavo karaliumi. Ceremonija įvyko netoli Jūksomo (Yuksom) miesto, ant pušų kalvos. Karalius buvo pateptas vandeniu iš šventos urnos. Nuo tada vietinis monarchas vadinamas čogyal, t. y. religinis karalius.

Trys vienuoliai išminčiai, karūnavę monarchą, įsikūrė daugiau nei valanda kelio nuo Jūksomo miestelio. Jo pavadinimas iki šiol mena pastarąjį, visam Sikimui svarbų įvykį, mat pažodžiui reiškia: trijų išminčių vienuolių susitikimo vieta.

Sikimo monarcho karūnavimo ir vienuolyno įkūrimo legendą patvirtina oficialūs dokumentai. Valstybės bažnyčios departamentas nurodo, kad vienas iš trijų vienuolių buvo Ngadako Sempo Čenpo, kuris 1609 metais Tašidingo miestelyje, 2085 metrų aukštyje, įkūrė nedidelį vienuolyną. Itin svarbu paminėti, kad tame vienuolyne įkūrėjas pastatė neįkainojamą Bhumpą (vazą) ir į ją įpylė vandens iš netoliese tekančios upės. Galiausiai, vazoje esantį vandenį įkrovė, milijardą kartų pakartodamas Om Mani Padme Hung eilutę iš šventraščio.

Budizmo tradicijoje tikima, kad šią vazą naudojo pats guru Rinpočė, tas pats guru, kuris prieš daug amžių išpranašavo šių vietų ir jų valdovo likimą. Pastarasis guru, gausiai apipintas mitais ir legendomis, iki šiol yra laikomas Sikimo valstijos šventuoju globėju.

Viena iš svarbiausių kasmetinių Sikimo valstijos švenčių, vadinama Bhum ču. Jos pavadinimas ir kildinamas iš žymiosios vazos Bhumpos su stebuklingu vandeniu, pastatytos Tašidingo vienuolyne. Vietinėje kalboje žodis Bhum reiškia vaza, chu – vanduo.

Ypatingą indą glaudžiantis vienuolynas stovi vakarų Sikime, aukštai kalnuose ir yra priskiriamams vajrajana (ang. Vajrayana) budizmo atšakai. Pats vienuolyno pastatas gal ir nėra pirmo gražumo objektas, tačiau jį itin gerbia Sikimo gyventojai. Be to, jame vykstantis festivalis sutraukia tūkstančius maldininkų susirinkti mėnulio kalendoriaus metų pradžioje. Svarbus šis festivalis visiems budistams, gyvenantiems toil už Sikimo ribų. Šventėje savo kelionės į Aziją metu gali apsilankyti visi neabejingi Indijos svečiai.

Remiantis vienu iš budistų vienuolių, Bhumpa vaza buvo pagaminta rūsčiosios dievybės Dharmapapa. Gaminant buvo panaudota šventos žemės iš įvairių vietų, vanduo, penkių rūšių taurieji brangakmeniai, kuriuos šventose Indijos vietose surinko guru Padma Sambhava. Sakoma, kad iš pastarojo guru šis indas įgijo ypatingų galių. Dar sakoma, kad į vazą nužengė vienuolikaveidis dievas Čenrezingas ir trisdešimt trys kiti dievai, kurie pavertė vandenį šventu. Vanduo buvo palaimintas, todėl pradėtas dalinti žmonėms kaip dovana. Nors ir buvo gausiai seikėjamas, jo kiekis niekada nesumažėjo. O vandenį gavusių žmonių gyvenimuose prasidėjo stebuklai: vandenį gėrę patyrė palengvėjimą ir ramybę, kiti buvo išgydyti.

 Netrukus kasmet pradėta švęsti vandens stebuklo šventė, kurioje visi Tašidingo vienuoliai gieda šventas giesmes. Šventėje dalyvauja aukšti valdžios, Tašidingo karališkosios šeimos atstovai ir kitų vienuolynų vienuoliai. Šiems stebint, keturioliktąją Naujųjų metų dieną (skaičiuojama pagal mėnulio kalendorių) atidaroma stebuklinga vaza. Joje esantis vanduo išsemiamas dvidešimt vienu specialiai tam laikomu dubenėliu. Vanduo dubenėliuose atidžiai stebimas – bet koks vandens kiekio ar kokybės pokytis yra laikomas ateities ženklu. Jeigu vandens sumažėja, valstijoje numatomos negandos, ligos ir badmetis. Esant nepalankioms pranašystėms vienuoliai meldžiasi, kad sumažintų ateities nelaimes. Šventės pabaigoje, trys vandens indeliai paimami, sumaišomi su paprastu vandeniu, o tada jis išdalinamas: po vieną indelį karališkajai šeimai, valdžiai ir žmonių miniai.

Taip kaip Indija negali egzistuoti be legendų, kaip jos istorinės vietos negali būti atsietos nuo šventųjų ir dievybių, taip nuo jų negali būti atsietos pažintinės kelionės. Įsiklausyti į pakelėje sutiktas legendas reiškia įsiklausyti į Indijos istoriją, o apsilankyti vietinėse šventėse reiškia toje istorijoje sudalyvauti.

Parengė: Eglė Galubavičiūtė

Komentarai (0)