Pirmiausia 2006 metais pabėgo Kim Yong Shil. Tuomet spruko jos vyras, dvi suaugusios dukterys ir sūnus paauglys. Po dviejų metų atėjo eilė jos motinai, vėliau - broliui, o 2012 metais – dar kitam broliui.

Taip per pastarąjį dešimtmetį vienas paskui kitą iš Šiaurės Korėjos pabėgo visa šeima. Pirmieji bėgliai stengėsi uždirbti pinigų ir bendravo su tarpininkais, kad galėtų priimti kitus šeimos narius, rašo „The Washington Post“.

Toks procesas, vadinamas „grandininiu pabėgimu“, dabar yra bene vienintelis būdas pasprukti iš Šiaurės Korėjos, nes prieš ketverius metus atėjus į valdžią Kim Jong Unui, buvo itin sustiprinta sienos apsauga.

Per pastaruosius 20 metų nuo bado ir represijų pabėgo apie 29 tūkst. šiaurės korėjiečių. Jiems pavyko persikelti per upę, kuri eina palei šalies sieną su Kinija. Pabėgėlių srautas nuolat augo, tačiau per pirmuosius Kim Jong Uno valdymo metus jo mastai krito. Iki praėjusių metų iš Šiaurės Korėjos buvo pabėgę mažiau negu 1300 žmonių – mažiau negu pusė rekordinio skaičiaus, kuris buvo užfiksuotas 2009 metais.

Didžiąją daugumą pabėgėlių dabar sudaro tie Šiaurės Korėjos gyventojai, kurių šeimos nariai jau anksčiau pabėgo į Pietų Korėją ir išgali sukrapštyti 12 tūkst. dolerių, už kuriuos įmanoma išplėšti vieną žmogų iš Šiaurės Korėjos.

„Jei neturi artimųjų, gyvenančių už Šiaurės Korėjos ribų, pabėgti bus neįmanoma, nes kažkas turi už tave sumokėti“, – sakė dezertyrė Jung Kwang Il, Pietų Korėjoje tapusi žmogaus teisių aktyviste.

Pietų Korėjoje šeimos nariai iš paskutinių stengiasi sudėti dažnai menkus savo atlyginimus, kad ištrauktų iš Šiaurės Korėjos nors vieną giminaitį. Pietų Korėjoje yra susiformavęs ištisas procesas, kuriame dalyvauja pabėgę korėjiečiai, veikiantys kaip tarpininkai, pasienio prekybininkai tarp Šiaurės Korėjos ir Kinijos, judinantys pinigų srautus, ir Šiaurės Korėjos kariai, kurie yra paperkami, kad parodytų būsimiems bėgliams, kur ir kada pereiti sieną.

Kim šeimoje Yong Shil, kuriai dabar yra 56 metai, buvo pirmoji šios grandinės grandis. Po dviejų nesėkmingų bandymų jai galiausiai pavyko pabėgti 2006 metais. Tris metus pragyvenusi Kinijoje, ji galiausiai persikėlė į Pietų Korėją.

Po to, kai iš Šiaurės Korėjos ištrūko jos vyras, dukterys ir sūnus, per vieną tarpininką Pietų Korėjoje ji susitarė, kad būtų išgabenta ir jos motina, kuriai dabar yra 77 metai.

Tačiau Šiaurės Korėjoje tebebuvo likę du jos broliai ir sesuo. Jauniausias brolis dirbo prekybininku pasienyje ir iš vieno kino mobiliojo telefono sugebėjo paskambinti Yong Shil. Jis pranešė, kad vyresnysis brolis pradėjo elgetauti ir nuolat badauja.

Taigi Yong Shil, kuri dirbo pirtyje ir su kitais pabėgėliais iš Šiaurės Korėjos planuoja atidaryti vieną restoraną, vėl kreipėsi į tarpininką, prašydama padėti pabėgti ir jos broliui. „Su tarpininku dirbau maždaug metus, kad brolis galėtų pabėgti“, – sakė Yong Shil.

Dabar 45 metų brolis Pietų Korėjoje dirba naktiniu apsaugininku.

Tačiau Šiaurės Korėjoje su žmona ir dviem sūnumis buvo likęs jaunesnysis brolis. Jis jau du kartus buvo sučiuptas plaukiantis per upę, kad parduotų savo prekes, todėl artimieji būgštavo, kad jis bus suimtas, jei dar kartą įklius pasieniečiams. Yong Shil taip pat paragino jį bėgti (broliai nenorėjo atskleisti savo vardų, kad nepakenktų Šiaurės Korėjoje likusiems artimiesiems).

„Radau vieną žmogų, kuris teigė, kad jei jaunesnysis brolis sugebės pats pabėgti į Kiniją, jis galės jį iš ten atvežti“, – sakė sesuo.

Jam pavyko pabėgti antruoju bandymu, tačiau šeimai tai kainavo 8 tūkst. dolerių. „Tuomet pabėgimas kainavo pigiau. Dabar norint kažką ištraukti iš Šiaurės Korėjos, reikia maždaug 12 tūkst. dolerių“, – sakė Yong Shil.

Pietų Korėjoje jauniausio brolio egzistencija yra niūri. Jis šešias dienas per savaitę vairuoja sunkvežimį ir gyvena su savo seserimi. Sau jis išleidžia mažai pinigų, kad galėtų persiųsti juos savo šeimai. Kai po darbo jis susitiko su žurnalistais vakarienės, vyras visą dieną nebuvo nieko valgęs.

„Ilgai ir sunkiai dirbu, nuolat galvodamas apie savo šeimą, - teigė jis, atskleisdamas, kad per metus nusiunčia jai maždaug 3 tūkst. dolerių. – Tačiau šių 3 tūkst. dolerių kelias į Šiaurės Korėją yra labai ilgas“.

Kas tris mėnesius jis telefonu pasikalba su savo žmona. Jo vaikai yra pavalgę ir gerai apsirengę, tačiau ne pernelyg dailiai, kad nepatrauktų dėmesio. Jiems gerai sekasi mokykloje.

Tačiau ši grandinė praktiškai buvo nutraukta. Padėti žmonėms pabėgti iš Šiaurės Korėjos tapo taip sudėtinga ir taip brangu, kad vyras turi mažai vilčių kada nors dar išvysti savo šeimą.

„Dabar tai gali kainuoti net 40 tūkst. dolerių ir net tuomet nėra jokių garantijų, kad žmonės saugiai pabėgs“, – apgailestavo jis ir iš kišenės tepaluotomis rankomis išsitraukė mobilųjį telefoną „Samsung Galaxy“, kad parodytų žurnalistams savo šeimos narių nuotraukas.

Šiaurės Korėjoje tebėra likusi Kim sesuo, turinti vyrą ir du vaikus. Jie taip pat norėtų pabėgti. Tačiau tai irgi kainuotų dešimtis tūkstančių dolerių, kurių šeima neturi. „Be to, jie bijo“, - sakė Yong Shil.

Tarpininkai tvirtina, kad kainos pašoko į viršų, nes per pastaruosius ketverius metus pabėgti tapo labai sunku.

„Girdėjau, kad yra paskelbtas nurodymas neimti pinigų, o tiesiog suimti bėglį“, - sakė vienas pabėgęs šiaurės korėjietis, dabar dirbantis tarpininku. Jis prašė neskelbti jo vardo, nes šį darbą dirba labai mažai žmonių.

Norint surengti pabėgimą iš Šiaurės Korėjos, reikia mažiausiai aštuonių asmenų: pagrindinio tarpininko Pietų Korėjoje, kuris viską suplanuoja, tarpininko Šiaurės Korėjoje, žmogaus, kuris bėglį perkeltų per upę, žmogaus, laukiančio Kinijos pusėje ir dar vieno žmogaus, kuris palydėtų bėglį per Kiniją. Dar po vieną žmogų reikia Tailande, Laose ir Vietname – per šias šalis pabėgėliai paprastai keliauja į Pietų Korėją.

„Ir visi šie asmenys dirba už pinigus“, – Seule sakė tarpininkas.

Tarpininkai Pietų Korėjoje paprastai laikomi grobuonimis, kurie pelnosi iš naivių dezertyrų. Pastarieji iš Pietų Korėjos vyriausybės gauna maždaug 17 tūkst. dolerių pašalpų, iš kurių du trečdaliai skiriami būstui.

Tačiau žurnalistų kalbintas tarpininkas tikino už pagalbą vienam šiaurės korėjiečiui gaunantis tik 1 tūkst. dolerių. Jis sakė, kad šeimos dažnai bando išsisukti nuo atlygio. „Aš užjaučiu tuos žmones. Man jų gaila, bet jei nėra pinigų, kodėl turiu tai daryti?“, – klausė jis.

Jaunesnysis Yong Shil brolis kol kas stengiasi vengti vietų, kur galėtų išvysti kartu laiką leidžiančias laimingas šeimas. Sekmadienius jis praleidžia miegodamas arba žaisdamas vaizdo žaidimus.

„Kai bėgau iš Šiaurės Korėjos, savo šeimai sakiau, jog galbūt matomės paskutinį kartą. Tačiau kai tai iš tikrųjų įvyksta, būna labai sunku“, – sakė jis.

Komentarai ()