Gyvenimas didžiausioje Lietuvos saloje: adrenalino fanatikų rojus ir visiškai kitokia kasdienybė (1)
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Į spektaklį – valtimi
Štai Šyšos kaimo dešiniajame krante gyvenanti Monika Dobrovolskytė sakė, kad prie tokio įdomaus gyvenimo čia, ji jau yra įpratusi ir su nekantrumu laukia kiekvienos žiemos ir kiekvieno pavasario.
„Aš manau, kad ir gyvenu čia dėl tokių užliejimų. Tai yra mūsų kasdienybė, tai yra tokios ekstremalios situacijos, kurios paįvairina mūsų gyvenimą“, – sakė užliejamuose teritorijose gyvenanti M. Dobrovolskytė.
Mergina pasakojo prisimenanti ir nutikimą, kai susidarius ekstremaliai situacijai teko skubėti į spektaklį.
„Kartą turėjome nusipirkę bilietus į spektaklį Klaipėdoje. Pamenu, kaip visa pasipuošusi spektakliui, bet apsiavusi guminius batus sėdėjau valtyje ir yriausi per dar neužšalusią Šyšos upę. Vienoje rankoje aukštai iškėlusi laikiau dailius batelius, o kitoje – spektaklio bilietus. Nuvykusi į spektaklį greitai persiaviau, o po spektaklio šokau atgal į guminius batus. Tai smagu, suteikia gyvenimui žavesio“, – atsiminusi įdomią istoriją pasakojo M. Dobrovolskytė.
Pasienio teritorija
Toliau vaikštinėdami po miestelį kitapus upės matome ir savo krantuose bežvejojančius Rusijos piliečius. Galime sakyti, kad Rusnės miestelis ribojasi su Rusijos pasieniu. Vos už keliolikos metrų – kitapus Skirvytės upės – jau Rusijos teritorija.
D. Drobnienė juokauja, kad žvejams pamojavus ar pašaukus su jais galima ir vienu kitu žodžiu persimesti.
„Šiame pasienyje yra pastatytos ir 9 kameros, kurios mums ir pasieniečiams padeda stebėti teritoriją. Šiuo metu kontrabanda negabenama, tačiau anksčiau visko būdavo. Tiesa, dažniausiai tai būdavo Rusijos piliečiai, kad gabentų lietuvis dar niekada neteko matyti ar girdėti. Rusijos įstatymuose yra kažkokia spraga, kuri už kontrabandos gabenimą, plukdymą numato labai nedidelę baudą ir tada galima lengvai išsisukti“, – apie situaciją su kontrabandininkais pasakojo Rusnės seniūnė.
Moteris teigė, kad paprastai pasieniečiai yra draugiški, tačiau jei sugalvotumėte pavaikštinėti kita Skirvytės upės puse – jie, žinoma, paprašytų jūsų dokumentų. „O naktį čia vyksta visai kitokie dalykai. Naktį reikia miegoti“, – juokaudama sakė D. Drobnienė.
Miestelyje – ir lauko biblioteka
Eidami link miestelio bibliotekos sutinkame keletą parke sėdinčių jaunuolių, kurie jau iš tolo mojuoja ir sveikinasi su miestelio seniūne. „Čia mūsų vietos jaunimas“, – šypsodamasi sakė D. Drobnienė.
Rusnės miestelis turi ir savo lauko biblioteką. „Mintis ta, kad kiekvienas gali pasiimti knygas skaityti namuose, o paskui jas grąžinti ir atnešti savų, jau pačio perskaitytų“, – apie gražią iniciatyvą pasakojo miestelio seniūnė.
Pasak moters, po bibliotekos pastatymo čia ateinantys vaikų tėvai pradėjo skųstis, kad jų vaikams, kol jie skaito knygas, čia trūksta vaikų žaidimų aikštelės. Kaip sakė seniūnė, pagal pageidavimą vėliau buvo pastatyta ir ji. Dar vėliau, kaip pasakojo moteris, tie patys tėvai pradėjo baimintis, kad vaikai neišbėgtų į gatvę, todėl aikštelę dar reikėjo aptverti ir tvorele.
„Išties, pastačius vieną, reikėjo statyti ir kitką, bet mūsų biblioteka yra labai populiari. Kai knygos nebetelpa, aš jas surenku ir nešu į seniūniją. Taip pat išnešame ir žiemai, kad dėl drėgmės nepradėtų pelyti“, – apie miestelio biblioteką pasakojo D. Drobnienė.
Po trumpo vizito Rusnėje, mums vis kirba mintis čia atvykti žiemą ar ankstyvą pavasarį ir savo kailiu patirti potvynio ir besigrūdančių ledų stichiją. Padėkoję už trumpą, bet gražią ekskursiją po šį miestelį sulipame atgal į savo autobusiuką vis įsivaizduodami, kaip čia viskas atrodo žiemą.
