„Kaliniai buvo priversti įtikėti, kad vos tik kitiems parodysi užuojautą, jie tau smogs į nugarą. Sutikau mažametį, kuris buvo toks silpnas, jog atrodė, kad merdi. Pasiūliau jam prašytis perkeliamam ten, kur kalinami sunkios būklės kaliniai. Jis mane už tai įskundė. Prižiūrėtojai mane taip smarkiai sumušė, jog per plauką likau gyvas. Talžydamas mane prižiūrėtojas nuolat klausė, kas aš toks, kad manausi galįs priiminėti sprendimus už kitus?“, – pasakoja Jung Gwan Ilas.

Gyvybė nieko neverta

Žiemą 400 vyrų būrys, kuriam priklausė ir Jung Gwan Ilas, dirbo miške. Ten tragedijos įvyksta praktiškai kiekvieną dieną. Pervargę ir peralkę kaliniai juda lėtai, tad neretai nespėja pasitraukti krintant nukirstam medžiui. „Medžiai traiškė žmones, o prižiūrėtojai juokėsi už pilvų susiėmę“, – sako Šiaurės Korėjos gyventojas.

Žemė buvo įšalusi, o darbai miške jokiais būdais negalėjo sustoti, žuvusiųjų ir mirusiųjų palaikai buvo tiesiog metami į krūvą. „Ten atsidurdavo ir sunkiai sužeistų, bet gyvų žmonių. Kai naktį eidavau į tualetą, girdėdavau, kaip jie aimanuoja. Jų kančios ilgai netrukdavo – tiesiog mirtinai sušaldavo į ledą“, – apie matytus siaubus pasakoja vyras.

Lavonų stirta miške augo tol, kol atėjo pavasaris. „Tai buvo tarsi didžiulė krūva šiukšlių sąvartyne. Kūnai buvo suirę“, – pasakoja Jung Gwan Ilas, kuris dabar verčiasi tuo, jog į Šiaurės Korėją siunčia įvairių filmų ir dalijasi informacija su žmogaus teisių gynėjais apie gyvenimą Šiaurės Korėjoje.

Nors iš mirties stovyklos buvo paleistas prieš daugiau nei dešimt metų, vyras viską prisimena iki menkiausių smulkmenų ir sako, kad su čia trauma jam teks gyventi visą likusį gyvenimą.

Šių laikų vergovė

Štai ką sako vienas seniausių pabėgėlių iš Šiaurės Korėjos Noh Hui Changas: „Apie tokių mirties stovyklų egzistavimą žino visi piliečiai. Tai baime mintantis režimas, visi šalies žmonės gyvena nuolatinėje baimėje, kas gali nutikti“.

Noh Hui Changas, buvęs valdančiosios partijos jaunimo skyriaus vadovas, iš Šiaurės Korėjos pabėgo 2014 metais, kai naujasis Šiaurės Korėjos lyderis nužudė jo artimą bendražygį, savo dėdę. Pokalbis su žurnalistais jam buvęs ypatingai sunkus. Pabėgėlis prisipažino, kad, jam pabėgus, mirties stovyklose atsidūrė žmona, vaikai ir broliai.

Ahn Myung Chulis prižiūrėtoju dirbo net keturiose mirties stovyklose: „Tie, kurie ten miršta, yra laimingieji. Tai šių laikų vergovė – juk žmonės dešimtis metų kankinami dažniausiai už nieką“.

Pirmuosius trejus darbo prižiūrėtoju metus Ahn Myaunh Chulis, įtikėjęs propaganda ir savo kailiu patyręs, ką reiškia smegenų plovimas, be gailesčio mušė kalinius ir neretai juos naudojo kaip modelius kovos menų pratyboms.

Vieną dieną prižiūrėtojas paprasčiausiai neturėjo ką veikti. Netyčia užsimezgė pokalbis su vienu kaliniu. Ahn Myaunh Chulis teigia tą akimirką tarsi pabudęs iš slogaus sapno – jis suprato kankinantis nekaltus žmones.

Vyras pasakoja sutikęs nemažai prižiūrėtojų, kurie mėgavosi kankindami žmones. Vieną dieną jo viršininkas plytų gamykloje nužudė garbaus amžiaus kalinį suknežindamas jam galvą metaliniu strypu. „Jis už tai nesulaukė jokios bausmės“, – sako Ahn Myaunh Chulis.

Netgi buvo tokių, kurie žudė su tikslu – pakilti karjeros laiptais. „Pamenu, kaip vienas vadinamasis mano kolega prie spygliuotos tvoros nuvilko du vyrus ir tris moteris, o tada juos šaltakraujiškai nušovė. Vadovybės buvo apdovanotas galimybe studijuoti prestižiniame universitete, nes primelavo, kad tie penki nelaimingi žmonės bandė pasprukti, o jis juos sustabdė.

Norėdamas bent iš dalies išpirkti kaltę dėl praeities klaidų, Ahn Myaunh Chulis tapo aktyviu kovotojų prieš tokias mirties stovyklas, vienoje kurių šiuo metu kali jo motina ir sesuo. „Atiduočiau viską, kad nežinočiau, ką joms ten tenka patirti“, – liūdnai prataria pašnekovas.

Trauma visam gyvenimui

Prieš trejus metus Jungtinės Valstijos pasmerkė Šiaurės Korėjos mirties stovyklas kaip nusikaltimus prieš žmogiškumą, kuriems nėra analogų pasaulyje. Nepaisant to, net ir po šiai dienai nėra jokių patikimų įrodymų apie miestų dydžių mirties stovyklas. Tos, kurioje dirbo Ahn Myaunh Chulis, ilgis siekė 48 kilometrus, o plotis – 40 kilometrų.

„Jų dydžiui prilygsta nebent žiaurumo mastas. Po nacių koncentracijos stovyklų ir Stalino Gulagų žmonija neregėjo kitos tokios kruopščiai organizuotos baudimo ir nužmoginimo sistemos“, – sako pabėgėliams iš Šiaurės Korėjos padedančios organizacijos „Human Rights Foundation“ darbuotojas Thornas Halvorssenas.

Šiandien vidutinio amžiaus Lim gyvena Seule, vos už 56 kilometrų nuo Šiaurės Korėjos režimo. Iš Šiaurės Korėjos ji pabėgo prieš 15 metų. Kantrybės taurė persipildė, kai ji atsidūrė kalėjime. Ten buvo priversta nuoga staipytis prieš prižiūrėtojus.

Moteris baiminasi, kad dabar situacija mirties stovyklose dar blogesnė nei tada, kai ji pati ten dirbo.

„Jaučiuosi išduota lyderių, kurie mums taip begėdiškai melavo. Mus mokė nelaikyti kalinių žmonėmis. Mane tai traumavo visam gyvenimui“, – pokalbį užbaigia Lim.

Komentarai ()