Tai mažytė, vos dvylikos kvadratinių kolometrų ploto sala, atsidūrusi pačioje pavojingosios „Pandoros skrynios“ širdyje – kitaip tariant, vieta, kur bet kurią akimirką gali susiremti dvi Europos valstybės.

Kaip rašo news.com.au, Kastelorizo (oficialiai – Megistės) sala, skalaujama rytinių Viduržemio jūros vandenų – tiesiog idealaus grožio vieta, tikras rojus žemėje. Ramiame uoste jūra supasi žvejų laiveliai, alyvmedžiais apaugusios kalvelės nubarstytos spalvingais nameliais. Kaip akcentuojama turizmo puslapyje, ši vos 12 kvadratinių kilometrų sala – tikras atokus „Egėjo jūros brangakmenis“.

Tik ne viskas taip idiliška, kaip kad norėtųsi. Vandenyse, supančiuose šią mažytę salą ir dvi Europos valstybes, oficialiai viena kitą vadinančias sąjungininkėmis, tvyro nemenka įtampa.

Jau įvyko Graikijos ir Turkijos laivų susidūrimas. Vienas ekspertas teigia, kad šalys ir vėl balansuoja „ant karo ribos“, ir, deja, šį kartą nė viena valstybė nenori paspausti stabdžių.

This is what happen between #Hellenicnavy Frigate Limnos and #Turkish #Kemalreis .
Now #Turks admitted that the ship is heavily damaged!#Greece #Turkey #Aegean #turkeyisaterrorstate #boycottturkey #SanctionTurkey #Mediterranean #Oruc_Reis #επακουμβηση @NicAthens pic.twitter.com/Y9HPPi4gcS

— Info Warrior (@InfoWarriorNews) August 16, 2020

Vyksta konfliktas, įtraukęs ir Kiprą, Prancūziją, Libiją, Egiptą, Izraelį, Jungtines Valstijas ir kitų šalių. Turkijos prezidentas Receptas Tayyipas Erdoganas reikalauja, kad Graikija sėstų prie derybų stalo, nes priešingu atveju gresia rimti nemalonumai.

„Jie turi du pasirinkimo variantus: arba pradės suprasti politikos ir diplomatijos kalbą, arba atsidurs situacijoje, kai skaudžių patirčių nebeišvengsi“, – pareiškė Turkijos prezidentas.

Megistės saloje ši problema labai aiški. Sala, priklausanti Dodekaneso salų grandinei, yra labiausiai į Rytus nutolęs gyvenamas Graikijos kampelis. Salą nuo sostinės Atėnų skiria daugiau nei 550 kilometrų. O vos už dviejų kilometrų – Turkijos pakrantė. Giedrą dieną iš salos Turkiją galima ne tik pamatyti, bet ir nuplaukti ten, pavyzdžiui, papietauti.

Tiek Graikija, tiek Turkija priklauso NATO kariniam aljansui, tačiau jų santykius temdo ilgamečiai nesutarimai. Vienas iš didžiausių kliuvinių yra tas, jog nemažai Graikijos salų, įskaitant ir Megistę, yra labai arti Turkijos – pavojingai arti.

Ir ši įtampa vargina jau labai seniai, tačiau kaip reikiant širšių lizdą pajudino neseniai rytinėje Viduržemio jūros teritorijoje aptiktos gausios dujų atsargos. Dabar keliamas klausimas, ar tie ištekliai priklauso Graikijai ar Turkijai.

„Rytinėje Viduržemio jūros dalyje per pastaruosius penkerius metus viską pakeitė regiono jūriniai gamtinių dujų ištekliai“, CNN aiškino Michaelis Tanchumas, vyresnysis Austrijos Europos ir saugumo studijų instituto mokslo darbuotojas.

Dėl šios priežasties regionas virto „esminiu mūšio laiku, kuriame susilieja didesnės geopolitinės problemos, įskaitant klausimus, susijusius su Europos Sąjunga ir Artimaisiais Rytais bei Šiaurės Afrikos regionu“, pridūrė M. Tanchumas.

Ginčytina teritorija taip pat yra susijusi su teritorinėmis Kipro pretenzijomis. Ši sala tebėra padalinta į dvi dalis: pietuose – ES narė, kurioje kalbama graikiškai, tarptautiniu mastu pripažinta Kipro Respublika, šiaurėje – savavališkai apsiskelbusi Šiaurės Kipro turkų respublika, kurią pripažįsta tik Turkija.

Kipro Respublika tokioms tarptautinėms kompanijoms kaip Italijos ENI ir Prancūzijos „Total“ yra išdavusi licencijas rytinėje Viduržemio jūros dalyje ieškoti dujų telkinių. Turkijos vyriausybė tvirtina, kad tokiu būdu turkiškoji Kipro dalis netenka regione esančių angliavandenilių išteklių.

„Tiek Prancūzija, tiek Jungtiniai Arabų Emyratai, su kuriais ji palaiko artimą partnerystę, varžosi su Turkija dėl įtakos Artimuosiuose Rytuose ir Afrikoje. Rytinė Viduržemio jūros dalis yra ta vieta, kurioje Prancūzija ir Jungtiniai Arabų Emyratai gali daryti spaudimą Turkijai, o šį regioną Turkija laiko gyvybiškai svarbiu savo nacionaliniams interesams. Tad Turkija atsidūrė nepalankioje situacijoje, Ankara reaguoja sustiprindama eskalaciją“, – aiškino M. Tanchumas.

Situacijos, kai susitarimas taps nebeįmanomas, rizika yra akivaizdi. „Jau įvyko vienas Graikijos ir Turkijos karo laivų susidūrimas – jo metu kiek nukentėjo Turkijos laivas“, – rugpjūtį įvykusį incidentą priminė M. Tanchumas.

Mokslininkas pridūrė: „Apsiskaičiavimo ar kitokių incidentų, apimančių atvirą susidūrimą, kurių niekas nenori, pavojus dabar yra rizikingai didelis“.

"A photo made public by @ekathimerini reveals the damage sustained to the right side of the stern of the 🇹🇷Kemal Reis frigate during the collision on Aug 12 when the 🇹🇷Oruc Reis survey vessel was moving between Cyprus and Crete, shadowed by 🇬🇷 frigates." https://t.co/NBTBPoTo8Q

— The Greek Analyst (@GreekAnalyst) August 19, 2020

Laivas audringuose nesutarimų vandenyse

Turkija ir Graikija Egėjo jūros vandenyse (ši jūra priklauso didesnės Viduržemio jūros baseinui) nesutaria jau nuo XX amžiaus 8-jo dešimtmečio vidurio, tačiau nuo vienašalių veiksmų, galinčių sukelti realų konfliktą, susilaiko.

„Jiems pavyko išvengti net kelių atvejų, kai grėsė konflikto eskalavimas“, – teigia Jungtinės Karalystės Kaventrio universiteto akademikas Cihan Dizdaroglu.

„Naujienos apie radinius Viduržemio jūros rytinėse teritorijose reikalus tik dar labiau apsunkino. Panašu, kad abi šalys atvėrė Pandoros skrynią“, – sako ekspertas.

Pati šio tarptautinio konflikto pradžia yra laivas – „Oruc Reis“. Tyrimus atliekantis laivas, kuriam ant šono nupiešta didžiulė Turkijos vėliava, intensyviai analizavo Turkijos pakrantės jūros dugną, ieškodamas dujų atsargų. Rugpjūtį, kai laivas įplaukė į vandenis šalia Megistės salos, Graikijos karinis laivynas kaip reikiant pasimetė. Graikija, norėdama sekti turkų laivą, kurį lydėjo Turkijos karo laivynas, pasiuntė savo laivų.

Rugpjūčio 10 dieną graikų fregata susidūrė su vienu iš Turkijos tyrimų laivą lydėjusių karo laivų. Incidentas įvyko tarp Graikijos Kretos ir Kipro salų. Įvykis sukėlė nemenką rezonansą ir paskatino Prancūziją į pagalbą pasiųsti vieną iš savo fregatų ir du naikintuvus.

Graikijos laikraštis „Protothema“ išplatino vaizdo medžiagą, kurioje matomas didžiulis įlenkimas Turkijos laivo šone.

Problemos esmė – kaip pasidalinti Egėjo ir Viduržemio jūrų vandenis.

Po Osmanų imperijos – moderniosios Turkijos pirmtakės – griūties XX amžiaus pradžioje imta dalintis buvusias jos teritorijas. 1924 metais Lozanos sutartyje juodu ant balto parašyta, jog Graikija kontroliuoja beveik visas pagrindines Turkijos pakrantės salas iki pat Megistės salos.

Jūrinių sienų klausimai itin sudėtingi. Įprasta manyti, kad valstybės turi išskirtines ekonomines zonas, besidriekiančias ir už jų pakrančių.

Trilijonai dolerių

Ankara tvirtina, kad Graikijos salos tam tikra prasme įkalina Turkiją ir užkerta prieigą prie didelių jūrinių teritorijų, kuriomis ji turi teisę laisvai naudotis. Megistės salos pozicija į pietus nuo Turkijos iš esmės suteikia Graikijai galimybę kontroliuoti didžiulę rytinių Viduržemio jūros teritorijų atkarpą.

„Graikijai dėl tos mažos Megistės salos priklauso net 40 tūkst. kvadratinių kilometrų jūrinės jurisdikcijos“, – apie Megistę teigia Turkijos užsienio reikalų ministerijos atstovas Cagatay Ercyesas.

Viskas visai ne taip, tvirtina Atėnai. Salos yra Graikijos teritorija, todėl turi išskirtinių ekonominių zonų, besidriekiančių giliai į jūrą, ir į tai būtina atsižvelgti. Tai nėra nauja problema, ji daug kartų prisiminta ir vėl pamiršta. Tik jūros dugne aptikus vertingų išteklių, viskas dramatiškai pasikeitė.

„Gausių naftos ir dujų atsargų regione aptikta prieš dešimtmetį. Skaičiuojama, kad šiandieninėmis kainomis jas supančiose šalyse jų vertė gali siekti trilijonus dolerių“, – sako Jungtinės Karalystės Stirlingo universiteto politikos mokslų dėstytojas Clemensas Hoffmanas.

Ant karo slenksčio

Praeitais metais Graikija ir kelios kitos Viduržemio jūros šalys, įskaitant Kiprą, Izraelį, Egiptą ir Palestiną, pasirašė susitarimą bendradarbiauti eksploatuojant dujų atsargas. Vamzdynas, kuriuo į Europą transportuojamos dujos, Turkiją aplenkia.

Turkija į tokį pažeminimą reagavo pasirašydama susitarimą su Jungtinių Tautų palaikoma Libijos valdžia (Libijoje yra net ne viena valdžia) Viduržemio jūroje įkurti išskirtinę ekonominę zoną. Jeigu planams bus lemta virsti tikrove, šis projektas ne tik blokuos vamzdyną, bet ir leis Turkijai prie pat Graikijos salų krantų užsiimti gavyba.

Taigi, Graikija tarp minėtųjų salų ir Egipto (konkrečiai ten, kur Turkija ir Egiptas nubrėžė liniją) paskelbė įkūrusi išskirtinę ekonominę zoną. Ir kuo visa tai baigėsi? Po Viduržemio jūros teritorijas, pretenzijas į kurias reiškia abi šalys, blaškosi karo ir tyrimų laivai.

Graikija jau surengė jūrines pratybas su keliomis Europos Sąjungos valstybėmis narėmis ir Jungtiniais Arabų Emyratais.

„Graikija ir Turkija įsivėlė į daugybę nemalonių incidentų, per kuriuos kone atsidūrė ant karo slenksčio, ypač Egėjo jūroje, tačiau, laimei, pavykdavo įtampą laikinai numaldyti dialogu ir tarpininkavimu. Tik labai gaila, kad kol kas nėra atidirbtas joks dialogo mechanizmas, galintis visiems laikams išspręsti konfliktą dėl rytinių Viduržemio jūros teritorijų, kuris labai svarbus ir taip nesutarimų nualintam regionui“, – „The Conversation“ sakė profesorius C. Dizdaroglu.

Žinoma, šiuo atveju pagrindinė konflikto priežastis – iškastinio kuro klausimas, tačiau ne menkiau svarbų vaidmenį atlieka ir su visa šia situacija susijęs nacionalizmas, kurį ypač kursto Turkijos prezidentas R. T. Erdoganas.

Kaip teigia buvęs Turkijos admirolas Cemas Gurdenizas, „mes giname savo mėlynąją tėvynę“:

„Kalbame išskirtinai apie gynybos doktriną, kurią teko aktyvuoti, nes Graikija ir Kipras užsigrobė mūsų kontinentinį šelfą. Tai didžiausias šio amžiaus geostrateginis iššūkis“, – sakė jis.

Turkijoje buvo nemažai tokių, kuriems Lozanos sutartis prilygo kapituliacijai – esą, nauja valstybė per skubėjimą ir nežinojimą teisiškai atsisakė salų.

Įsikišo Prancūzija ir Jungtinės Valstijos

Visai neseniai Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas susitiko su Graikijos ministru pirmininku Kyriakosu Mitsotakiu ir patikino, kad Paryžiaus pozicija sutampa su Atėnų.

E. Macronas žodžių į vatą nevyniojo: Turkijos Viduržemio jūros rytinėse teritorijose Turkijos partnere nebelaiko.

„Mes, europiečiai, privalome kalbėti aiškiai ir būti ryžtingi – su Turkija ne kaip su valstybe ar jos žmonėmis, bet su Erdogano vyriausybe“, – dėstė E. Macronas. Žinoma, Ankarą tokie Prancūzijos prezidento žodžiai kaip reikiant įsiutino, E. Macronas pavadintas „arogantišku“, o jo pareiškimai – „kolonijinių laikų refleksais“.

R.T.Erdogano atstovas spaudai Fahrettinas Altunas E.Macroną sukritikavo tviteryje, kur Prancūzijos prezidentą apibūdino „kaip norintį būti Viduržemio jūros kampanijos Napoleonu“.

Graikijos premjeras paragino Europos Sąjungą Ankarai pritaikyti „rimtų sankcijų“, jeigu iki mėnesio pabaigos nebus rasta išeitis.

„Jeigu Europa nori parodyti tikrą geopolitinę galią, tuomet negali sau leisti nuolaidžiauti Turkijai“, – tvirtina Graikijos vyriausybės vadovas.

Jungtinės Valstijos taip pat neliko nuošalyje. Šalies Valstybės sekretorius Mike‘as Pompeo tvirtina būtinai įsikišiantis ir sieksiantis „taikaus politinio“ krizės sprendimo.

Perspėjimai iš ES

Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen trečiadienį paragino Europos Sąjungą nebebūti naivia didžiųjų galių atžvilgiu, pažerdama kritikos Turkijai ir Rusijai.

U. von der Leyen, kuri pernai stojo prie EK vairo žadėdama paversti bendriją labiau „geopolitine“, sakė, jog Europos Sąjunga turėtų priimti „aiškius ir greitus“ sprendimus užsienio politikoje, o ne veltis į vidaus derybas.

U. von der Leyen savo metiniame pranešime apie Europos Sąjungos padėtį perspėjo Turkiją nebauginti Graikijos ir Kipro dėl energijos išteklių rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

„Turkija yra ir visada bus svarbi kaimynė, bet nors žemėlapyje mes esame šalia, atrodo, kad atstumas tarp mūsų auga“, – kalbėjo U. von der Layen Europos Parlamente.

„Taip, Turkija yra nerimastinga kaimynė. Ir taip, ji priglaudė milijonus pabėgėlių, ir už tai mes ją remiame skirdami didelį finansavimą. Tačiau niekas nepateisina bandymų gąsdinti savo kaimynus“, – sakė ji.

Turkija, Graikija ir Kipras nesutaria dėl energijos išteklių ir jūrinių sienų regione.

Iškilus galimo konflikto grėsmei Kipras daro spaudimą kitoms ES narėms, kad jos pritartų naujoms sankcijoms Ankarai dėl jos vykdomų gręžimo darbų.

ES užsienio politikos sprendimai ir sankcijos turi būti priimami vienbalsiai, o tai dažnai vilkina procesą, įvairioms šalims grasinant pasinaudoti savo veto teise, kad apgintų savo interesus.

Pasak diplomatų, neseniai Kipras atsisakė palaikyti sankcijas Baltarusijai dėl jos susidorojimo su protestuotojais, siekdamas užtikrinti, kad Bendrija imtųsi griežtesnių priemonių prieš Turkiją.

Anot Europos Sąjungos (ES) užsienio politikos vadovo Josepo Borellio, ES santykiai su Turkija atsidūrė kryžkelėje, blokui spaudžiant Ankarą stabdyti kontroversiškąją energijos išteklių žvalgybą rytinėje Viduržemio jūros dalyje.

Europos Sąjunga visiškai remia Graikiją ir Kiprą jų ginče su Turkija dėl gamtinių dujų „medžioklės“ vandenyse, į kurias pretenzijas reiškia abi šalys, teigė J. Borellis. Turkija privalo deeskaluoti padėtį, jei nori išvengti griežtesnės ES reakcijos, įskaitant galimas sankcijas, kurias blokas gali paskelbti per rugsėjo 24-25 d. lyderių susitikimą, perspėjo jis.

„Tai kritinis momentas, – antradienį Briuselyje Europos Parlamentui (EP) pareiškė J. Borrellis. – Kamuolys nuriedės arba į vieną, arba į kitą pusę, atsižvelgiant į tai, kas nutiks artimiausiomis dienomis.“

Kol kas Megistės vandenys – ramūs ir švarūs. Bet dar vienas susidūrinimas, peržengtos ribos ar paklydusi kulka, ir sala atsidurs rimto konflikto epicentre,rašo news.com.au.

Komentarai (6)