Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, jame dalyvavę ir likę gyvi kariai sugrįžo namo. Kaip paprastai kad būna po karo, vieni prie įprasto gyvenimo prisitaikė lengviau, kiti – sunkiau, bet daugelis pateko į itin nemalonią bedarbystės situaciją.

Kalbant apie Australijos karius, konkrečiai tuos, kurie 1915-ųjų balandžio 25-ąją išsikėlė į Gelibolu pusiasalį ir 1918-ųjų spalį privertė Otomanų armiją pasiduoti užimdami Gazą ir Jeruzalę, reikia pasakyti, kad į frontą buvo pasiųsta daugiau nei 300 tūkst. vyrų. 60 tūkst. iš jų taip ir negrįžo, o dar 150 tūkst. patyrė sužeidimų, buvo apnuodyti dujomis arba pateko į nelaisvę.

Tuos, kuriems pavyko grįžti, reikėjo aprūpinti nors kokiu darbu, todėl tuometinis šalies kelių valdybos vadovas Williamas Calderis grįžusius karius, kaip darbo jėgą, pasiūlė išnaudoti statant kelią, sujungsiantį lig tol izoliuotas pietvakarinėje Australijos pakrantėje išsibarsčiusias gyvenvietes.

Darbai prie plano, laikinai pavadinto „South Coast Road“ (pietinės pakrantės kelias) prasidėjo 1918-aisiais. Pagal projektą kelias turėjo prasidėti Barvon Hedso mieste, pakrante, sukdamas į vakarus, apeiti Otvėjaus kyšulį ir baigtis netoli Vornambulo.

Specialiai projektui vykdyti buvo įsteigta kompanija „Great Ocean Road Trust“. Jai vadovavo šalies prezidentas, pats paaukojęs 3 tūkst. svarų. Iš privačių investicijų ir paskolų kompanijai pavyko surinkti 81 tūkst. svarų sumą. Šiuos pinigus vėliau buvo tikėtasi grąžinti iš mokesčių, taikomų už važiavimą būsimu greitkeliu. Skola buvo grąžinta ir kelias tada tapo viešąja nuosavybe.

Statyba startavo 1919-ųjų rugsėjo 19-ąją. Joje dalyvavo 3 tūkst. Pirmajame pasauliniame kare kariavusių Australijos karių. Daugiausia teko darbuotis rankomis, pasitelkus sprogmenis, kirtiklius, kastuvus ir vienračius. Technikos buvo naudota labai mažai. Per mėnesį pavykdavo nutiesti 3 kilometrų ilgio atkarpą. Greitkelis ėjo dykuma, o galutinė atkarpa – pakrantės kalnais. Tai buvo pats sudėtingiausias ir pavojingiausias ruožas.

Darbo kariai ėmėsi taip rimtai ir atsakingai, tarytum būtų vykdę karinę misiją. Kol truko ekspedicija, priešaky žengė žvalgybininkų komanda. Kariai gyveno palapinėse, turėjo įprastą valgomąjį ir virtuvę. Stovykloje buvo sudarytos sąlygos ir šiokioms tokioms pramogoms: čia buvo pianinas, žaidimų komplektų, laikraščių ir žurnalų.

Pirmoji greitkelio atkarpa buvo baigta 1922-aisiais, o gruodžio mėnesį ja buvo paleistas eismas. Turėjo praeiti dar dešimt metų, kol buvo nutiestas visas 243 kilometrų ilgio kelias, jungiantis du miestus – Torki ir Alansfordą. Greitkelio atidarymas įvyko 1932-ųjų lapkritį, praėjus vos keliems mėnesiams po prezidento Howardo Hitchcocko mirties. Iš pagarbos jam buvo pasirūpinta, kad tarp iškilmingoje atidarymo procesijoje riedėjusių transporto priemonių būtų ir jo automobilis. H. Hitchcocko, kaip Greitkelio tėvo, garbei buvo atidengtas memorialas.

Važiavimas keliu prilygo tikram nuotykiui, kadangi jo pločio pakako tik vienai transporto priemonei, nors šiaip jau eismas buvo įmanomas abiem kryptimis. Naujasis kelias tapo akstinu aplinkinių vietovių urbanizacijai. Netoliese gyvenę arba namus pasistatę žmonės turėjo teisę kreiptis dėl sankryžos įrengimo, kad turėtų susisiekimą su keliu. Kad pageidavimas būtų išpildytas, reikėdavo sumokėti vos 5 svarus.

1936-ųjų spalio 2-ąją kelias perėjo Viktorijos valstijos vyriausybės žinion ir rinkliava buvo panaikinta. 7-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje, daugėjant viešbučių „Great Ocean Road“ (taip kelias buvo pavadintas) pakelėje, kai kurios atkarpos buvo praplatintos. Visgi, nepaisant šito, važiavimas keliu net šiandien prilygsta iššūkiui. Kad ir kaip būtų, šis kelias laikomas vienu vaizdingiausių visame pasaulyje.

Kelias eina „Surf Coast“ vadinama pakrantės atkarpa, pro atogrąžų džiungles, paplūdimius, uolas ir tarpeklius. Vienas įspūdingiausių objektų, prie kurio šiuo keliu galima privažiuoti, – tai garsiosios natūraliai pakrantėje susiformavusios klinties uolos, gavusios Dvylikos apaštalų („Twelve Apostles“) pavadinimą.

2004-aisiais buvo nutiestas lygiagrečiai einantis pėsčiųjų takas „Great Ocean Walk“, o 2011-aisiais „Great Ocean Road“ buvo įtrauktas į Australijos nacionalinio paveldo objektų sąrašą kaip didžiausias pasaulyje karo aukų memorialas, dedikuotas Pirmajame pasauliniame kare kritusiems kariams.

Komentarai ()