Kokia yra seniausia kalnų grandinė pasaulyje? O kokia jauniausia? Atsakymas keblesnis nei gali atrodyti: egzistuoja kalnų, atsiradusių vos prieš 80 metų (Foto, Video) ()
Kalnai gali atrodyti labai seni, tačiau geologiškai kalbant, ne visos kalnų grandinės yra senos. Taigi, kokia yra seniausia kalnų grandinė? O kaip su jauniausia?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Remiantis Amerikos gamtos istorijos muziejumi (Niujorke), aukšti kalnų masyvai, tokie kaip Himalajai, paprastai yra jauni, o kalnų grandinės su žemesnėmis viršūnėmis, kurias lemia tūkstantmečius trukusi erozija, dažnai yra senesnės. Tačiau dėl nuolat kintančios Žemės topografijos tai ne visada galioja, todėl reikia suprasti, kaip šios viršūnės laikui bėgant kyla ir mažėja.
Šiandieniniai kraštovaizdžiai pasižymi aktyviai augančiomis ir neaktyviomis kalnų grandinėmis, kurios patyrė milijardų metų trukmės transformacijas. Štai kodėl nustatyti šių viršūnių amžių tampa sudėtinga.
Dauguma kalnų grandinių susidaro dėl tektoninių plokščių, kurios slysta virš Žemės mantijos. Skirtingoms tektoninėms plokštėms sąveikaujant daugybei milijonų metų, į dangų gali iškilti ištisos kalnų grandinės.
Yra du pagrindiniai tektoninių ribų tipai. Konvergencinėse ribose tektoninės plokštės susiduria. Dėl smūgio ne tokia tanki plokštė palenda po kita plokšte. Ši skęstanti pluta gali pakelti žemę aukščiau ir suformuoti didžiulius kalnų masyvus, pavyzdžiui, Himalajus, kuriuose yra Everesto kalnas.
Kita vertus, divergentinės ribos atsiranda ten, kur tektoninės plokštės tolsta viena nuo kitos. Kai plokštės atsitraukia viena nuo kitos, pluta ištįsta ir tampa plona. Karšta magma pakyla, kad užpildytų susidariusias spragas, suformuodama kalnus ir slėnius, tokius kaip vakarinėje JAV dalyje ir šiaurės vakarų Meksikoje.
Kalbant apie kalnų grandines, yra daug niuansų. Paimkite, pavyzdžiui, Apalačų kalnus (JAV rytinė pakrantė).
Arealas, esantis konvergencinėje riboje, pradėjo kilti maždaug prieš 470 milijonų metų ir dar labiau išaugo maždaug prieš 270 milijonų metų, kai susidūrė žemynai, kurie galiausiai tapo Šiaurės Amerika ir Afrika. Per kitus milijonus metų erozija sumažino pradinį aukštį.
Apalačų kalnai, kuriuos žinome šiandien, yra vėlesnio pakilimo, kuris atnaujino jų aukštumas, rezultatas. Dėl šio aukščio kilimo ir kritimo, sunku ir subjektyvu pažymėti tikrąjį kalnų grandinės amžių.
Nors atsekti laiko juostą yra sudėtinga, geologai turi įrankių kalnų kompozicijų amžiui išmatuoti, atsižvelgiant į uolienų tipą.
Kai susidaro magminės ir metamorfinės uolienos, jos generuoja mineralus ir radioaktyviuosius izotopus arba elementų, kurių branduoliuose yra skirtingas neutronų skaičius, variantus, kuriuos galima datuoti. Norėdami įvertinti uolienų gyvavimo trukmę, tyrėjai naudoja uolienų sluoksniuose įstrigusius įkalčius, tokius kaip fosilijos ar vulkaniniai pelenai.
Remdamiesi šiais matavimais, geologai gali priskirti santykinio amžiaus spektrą kai kurioms Žemės kalnų reljefo formoms. NASA Žemės observatorijos duomenimis, pietų Afrikoje esančiuose Makhonjwa kalnuose, kurių aukštis siekia vos 600–1800 metrų, yra 3,6 milijardo metų senumo uolienos.
Kitos senovinės plokštės, sudarančios žemynų šerdis, vadinamos „kratonais“, kažkada galėjo būti kalnų grandinėse ir jų galima rasti Grenlandijoje, Kanadoje, Australijoje ir kitur.
Kitos kalnų grandinės datuojamos naujesne geologine istorija; pavyzdžiui, Gyvačių kalnagūbris Nevadoje, JAV, pradėjo formuotis maždaug prieš 30 milijonų metų. Per pastaruosius milijonus metų išdygo atskiri ugnikalnių kalnai, kai kurie net per pastarąjį šimtmetį, pavyzdžiui, Paricutino ugnikalnis Meksikoje, netikėtai iškilęs iš kukurūzų lauko per išsiveržimą 1943 metais.
Geologai vis dar tiria, kada ir kaip susiformavo įvairios Žemės kalnų grandinės. Tai ištyrus būtų galima sužinoti apie praeities pasaulinį klimatą ir biologinę įvairovę, nes šios didžiulės viršūnės daro įtaką oro cirkuliacijai ir genetiniams mainams.
