Keliautojas, pagarsėjęs savo ekstremaliomis ekspedicijomis, vėl grįžo ant Baikalo ežero ledo. Pirmą kartą vyras čia lankėsi prieš penkis metus, kai vienas pats motociklu, net nesiveždamas palapinės, važiavo giliausio pasaulio ežero ledu. 2020 metais vyras čia grįžo – šį kartą su tarptautine grupe motociklais įveikė Baikalo ežerą išilgai ir pasiekė Gineso rekordą, bet, kaip sako keliautojas, Baikalas tapo jo bičiuliu, o bičiulius kartais reikia aplankyti.

Karolis pasakoja, kad šį kartą tikslas buvo ne tik pervažiuoti ežerą, bet ir nufilmuoti visą jo grožį, kelionę, jos iššūkius ir sunkumus: „Perteikti visą tai yra itin sudėtinga, bet panašu, kad mums pavyko. Lapkričio – gruodžio mėnesiais mūsų kelionę rodė per pasaulinės televizijos BBC laidą „Travel Show“. Viso buvo per 40 transliacijų, o tai įrodo, kad šį tikslą mums pavyko pasiekti.“

Trečią kartą leistis Baikalo ledu K. Mieliauskas sumanė kitaip nei įprastai – motociklą vyras šį kartą išmainė į 1977 metų gamybos „Lada“ trečiuką. Tiesa, Karoliui važiuoti su įprastu automobiliu būtų per paprasta, tad prieš kelionę jis, kartu su kelionės bičiuliais Jurgiu Dzvonkumi bei Maksimu Anokhinu, nurėžė šio stogą.

„Esu įpratęs keliauti vienas, bent jau ant motociklo, bet trečiąkart pervažiuoti užšalusį Baikalą nusprendžiau su neeiline kompanija. Ekipažą sudarė teisininkas, sraigtasparnio pilotas Maksim Anokhin ir grafikos dizaineris, o laisvalaikiu taip pat ir bekelės mėgėjas, motociklininkas ir geras mechanikas Jurgis Dzvonkas. Kelionė išskirtinė, tai ne kitoks ir automobilis – nusipirkome už mane vyresnį sovietinį „Lada“, kuriam nupjovėme stogą. Klausiate kodėl? Kažkam norėjosi papildomų iššūkių“, – šypsodamasis apie šią beprotišką idėją pasakoja Karolis.

Po visų modifikacijų geltonas kabrioletas buvo pavadintas Babuška. Keliautojas taip pat prasitarė, kad važiuoti kabrioletu per ledą taip pat yra ir saugiau – automobiliui nugrimzdus po ledu gerokai lengviau galima iš jo iššokti. Karolis užsimena, kad kelionėje pasitaikė tokių akimirkų, kuriomis apie būtent šį kabrioleto panaudojimo būdą teko pagalvoti.

Babuška buvo kaprizinga

Trijulė kelionę pradėjo mažame miestelyje pietiniame ežero krante – Sliudiankoje, o pirmajai nakvynei pasirinko vietą, į kurią galima nuvykti tik traukiniu arba ledu. Starto dieną oras buvo nuostabus – keliautojams prieš akis atsivėrė žydras dangus, kuris tolumoje, horizonte susijungė su ledu. Prieš akis – savaitė ant ledo. Vyrai tikisi, kad tiek Babuška, tiek jie patys atlaikys šį iššūkį ir sėkmingai pasieks finišą Severobaikalske.

Tam, kad kelionė iš pietų į šiaurę būtų tik dar ekstremalesnė, iš nupjauto stogo keliautojai susikonstravo roges, o pirmasis jas bandė J. Dzvonkas. Vyras pasakojo, kad kelionė jomis tikrai nebuvo pati patogiausia, bet, kita vertus, ne dėl patogumo jie čia ir atvažiavo.

Tiesa, kitokį nusiteikimą nei keliautojai turėjo jų geltonoji „Lada“ – jau pirmąjį vakarą komanda turėjo porą valandų praleisti palindę po automobiliu ir remontuoti nors ir smulkų, tačiau pirmąjį gedimą. Karolis pasakojo, kad į tokias keliones reikia rinktis kuo patikimesnę arba kuo paprastesnę techniką, kad ištikus bėdai nebūtų sudėtinga ją susiremontuoti. Renkantis transportą šiai kelionei buvo laikomasi pastarojo varianto.

Nors remontas buvo sėkmingas, praėjus vos porai dienų kabrioletas vardu Babuška ir vėl prišaukė nemalonumą. Išvažiuodami iš dar vieno pakrantės kaimelio, kuriame nakvojo, vyrai susidūrė su policija. Pareigūnams užkliuvo neįprasta automobilio išvaizda ir jie nusprendė, kad šis yra techniškai netinkamas važiuoti ledu.

„Akimirką pamaniau, kad čia kelionė ir pasibaigs, bet po valandos jie tiesiog nubaudė mus 250 rublių, o tai yra maždaug trys eurai, bauda. Galėjome grįžti į kelią!“, – apie nuotykį su vietiniais pareigūnais kalbėjo Karolis Mieliauskas.

Gamta rodė savo galią

Dar prieš kelionę keliautojas, jau du kartus įveikęs Baikalą, pasakojo, kad ledą galimą lyginti su dykuma ir tuo pačiu apie jį kalbėjo net šiek tiek romantizuodamas: „Ledas yra labai vienodas ir skirtingas vienu metu. Kai tik pamanau, kad suprantu ledą, iškart gaunu įrodymą, kad tik labai mažai. Kiekvieną rytą jis jau kitoks. Teoriškai visur ir visada storas bei stabilus, o praktikoje vietomis, nematomai labai plonas ir nuolat trūkinėjantis. Kartais net ir stipriai judantis, bet visada alsuojantis ramybe ir tyla.“

Vieną popietę, kelionei įpusėjus, vyrai lėtai judėjo tikslo link, bet ledo įtrūkimas, kurį dažnu atveju pervažiuoti ypač sudėtinga, sukosi tolyn į ežero vidurį. Pasirinkimo nebuvo, reikėjo tiesiog juo sekti, kol surado saugią vietą pervažiavimui. Artėjo saulėlydis ir mažiausiai ko ekipažas norėjo tai važiuoti skeldėjančiu ledu tamsoje.

„Jis vadinamas šviežiu skilimu. Jis gali atsirasti bet kada ir tęstis paraleliai krantui šimtus kilometrų. Negalime jo kirsti, nes atsiveria iki 3 metrų pločio atviro vandens „upė“, – apie tai, kas trukdė pasiekti krantą, kalbėjo Karolis.

Galų gale, vyrams dar būnant ant ledo, ne tik saulė nusileido, bet ledas pradėjo judėti. Tai nėra labai retas reiškinys turint omenyje, kad Baikalas yra viena aktyviausių seisminių zonų pasaulyje, bet pojūčiai neeiliniai. Absoliuti tamsa, iki kranto 30 kilometrų, o ledas kartais sujuda tiek, kad reikia išskėsti rankas – žemės/ledo drebėjimas. Net ir daug mačiusiems keliautojams šios akimirkos pasirodė aštrios, tačiau nei laiko, nei dėmesio baimei skirti nebuvo.

Galiausiai, kirtus properšą, iki nakvynės vietos jiems teko važiuoti visiškoje tamsoje, su kiekvienu nuvažiuotu metru jaučiant kaip traška ledas po ratais. Prieš daugiau nei keturiasdešimt metų pagamintas modelis negalėjo pasigirti gerais žibintais, tad vyrai matė tiek, kiek apšvietė gelsvos kaitrinės automobilio lemputės.

Naktis nebuvo lengva, ledas padengtas sniego sluoksniu, tad net ir norint nebuvo įmanoma paskubėti. Galų gale, puse penkių ryto, ekipažas pasiekė krantą ir kiek liko nakties stengėsi pailsėti. Tai buvo viena ilgiausių naktų ir taip Baikalas Karoliui priminė, o jo kelionės draugus supažindino su savo didybe. Nakties nuotykiai paliko randų ir kantriajai „Ladai“, tad vyrams teko padirbėti atsidarius variklio gaubtą, bet kitą dieną ir vėl trijulė leidosi link savo tikslo – šiaurinio Baikalo kranto.

Ledinėje kelionėje – ledinės pramogos

Būnant ant Baikalo ledo ekipažas negalėjo praleisti galimybės pasimėgauti gėlu jo vandeniu – po bene sunkiausios nakties vienas iš keliautojų, Maksimas, ėmėsi grandininio pjūklo ir greitai išpjovė eketę.

„Maudymasis šaltame vandenyje man nėra dėl grūdinimosi, nors yra ir tokia nauda. Buvimas šaltame vandenyje ir ta tylos akimirka, kai panyru į jį, yra didelė dovana ir atgaiva“, – apie daug kam nesuvokiamas maudynes kalbėjo Karolis, kuris bet kurioje savo kelionėje nepraleidžia progos panerti į ledinį vandenį.

Tiesa, išimčių čia nebuvo ir kitiems – visi ekspedicijos nariai išbandė Baikalo gaivą. Beje, Maksimas vėliau kelionėje dar išbandė ir nardymą po ledu, o po dienos kolektyvas ėmėsi ir poledinės žūklės su vietinių patarimais ir pamokymais.

Kilometrų lieka vis mažiau, bet jie vis sunkesni

Kelionei artėjant link pabaigos vyrams dar liko ne ką mažiau išbandymų. Vieną iš dienų laukė 220 kilometrų ir atrodytų nieko čia baisaus, bet dėl intensyviai tviskančios saulės ledas po ratais net skilinėjo, tad jauku tikrai nebuvo. Tam, kad „Lada“ juos įveiktų kuo lengviau, kolektyvas atliko kūrybingą patobulinimą – priekiniai ratai tapo slidėmis ir automobilis dabar techniškai buvo panašesnis į sniego motociklą. Žinoma, tai automobiliui buvo padaryta labiau iš smalsumo – galų gale vyrai įsitikino, kad keturi ratai yra geresnis sprendimas. Ledas ir vėl tapo vis storiau padengtas sniegu.

„Priešpaskutinę dieną maršrutas tęsėsi 180 kilometrų ir būtinai turėjome jį visą įveikti, nes tarpinių stotelių nėra – šiaurės kryptimi jokių gyvenviečių. Tikslas – šiltosios Khakusi versmės. Niekam nesinori būti ant ledo tamsoje, bet gamta diktuoja taisykles ir to išvengti deja nepavyksta. Gilus sniegas, stiprus vėjas, net grandinės ant ratų stebuklų nedaro – judam lėtai. Ir bam, siurprizas – „Lada“ Babuška pradėjo kaisti“, – apie dar vieną sudėtingą kelionės dieną pasakoja K. Mieliauskas.

Vyrai užtruko porą valandų remontuodami automobilį ir savo dienos tikslą pasiekė tik trečią nakties. Nors šypsenų veiduose ryte daug nebuvo, viską pataisė karštosios versmės ir faktas, kad iki kelionės tikslo vos 40 kilometrų. Ryte, vyrai sakė, džiaugtis dar anksti, nes per savaitę jau suprato, kad su Babuška ant ledo kiekvienas kilometras gali priversti juos iki finišo eiti pėstiems.

Galų gale, po daugiau nei 1000 kilometrų, su 1977 metų gamybos geltonu „Lada“ automobiliu vyrai pasiekė Severobaikalsko miestą Baikalo šiaurėje. Įveikęs dar vieną iššūkį su savo bičiuliais Karolis Mieliauskas neslėpė džiaugsmo, o akys išdavė, kad vos tik spės sušilti – galvos apie kitą kelionę: „Septynios labai ilgos dienos ir kelios naktys ant skilinėjančio ledo, nesibaigiantys techniniai nesklandumai, šaltis, vėjas, stingdantys iššūkiai, daug juoko ir pasimatymų su baime… Pavargę, bet laimingi. Labai laimingi.“