Didžiosios lenktynės, arba 35 000 km ilgio megaralis „Niujorkas-Paryžius“ – lenktyniaujantys amerikiečiai vos vienas kito neiššaudė (Foto, Video)  (3)

Lenktynėse dalyvavo tik pustuzinis automobilių ir 17 vyrų, tačiau tai buvo legendinės lenktynės, kurios ne tik rašė istoriją, bet ir pakeitė ją.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Didelio dėmesio sulaukusios 1907 m. automobilių lenktynės iš Pekino į Paryžių paskatino dar drąsiau išbandyti vis dar naują transporto priemonę – automobilius.

Kitais metais lenktynių starto pozicija buvo pasirinktas Niujorkas (JAV), iš kurio dalyviai turėjo nukeliauti iki Paryžiaus (Prancūzija) su planuojama 240 km kelione laivu iš Nome, Aliaskoje, per Beringo sąsiaurį į Dežniovo iškyšulį, Sibire.

1908 m. automobilizmas dar buvo kūdikio stadijoje. Dauguma žmonių vis dar pasitikėjo arkliais arba savo dviem kojomis, norėdami patekti iš vienos vietos į kitą. Skeptikai buvo įsitikinę, kad automobilis tėra brangus ir nepatikimas „žaisliukas“.

Taigi, kaip kas nors galėtų įrodyti pasauliui, kad automobilis buvo praktiškiausia, patvariausia ir patikimiausia kada nors išrasta transporto priemonė?

Paprasta: surenkite lenktynes. Bet ne bet kokias lenktynes – tai turėtų būti pasaulinio masto maratonas, kuriame naujos mašinos (ir jų vairuotojai) susidurs su sunkiausiomis įmanomomis sąlygomis visame pasaulyje besidriekiančioje trasoje, o nugalėtojas gaus nemažą piniginį prizą – 1000 USD (30 000 USD 2022 m.).

Taigi „New York Times“ ir prancūzų laikraštis „Le Matin“ kartu surengė konkursą, skirtą didžiausiam žmogaus ir mašinos išbandymui.

Pradėję iš Niujorko, lenktynininkai turėjo kirsti žemynines Jungtines Valstijas ir Aliaskos teritoriją, plaukti keltu per Beringo sąsiaurį, tada iš Vladivostoko per Sibirą pasiekti Paryžių – įveikti 35 000 km ilgio žygį.

Tuo metu asfaltuotų kelių ir degalinių buvo nedaug, o didžioji dalis suplanuoto maršruto ėjo per didžiules bekelės teritorijas. Todėl lentynės iš automobilio ir vairuotojo pareikalautų visos ištvermės ir išradingumo, tačiau nugalėtojas turėtų neginčijamas teises į geriausio pasaulio automobilio ir vairuotojo titulą.

 

1908 m. vasario 12 d. Niujorko Times aikštėje, džiūgaujant 250 000 žmonių miniai, prie lentynių starto stojo 6 keturioms šalims atstovaujantys automobiliai.

Prancūzija turėjo tris automobilius: „De Dion-Bouton“, „Motobloc“ ir „Sizaire-Naudin“. Vokietijai atstovavo „Protos“, o Italijai – „Zust“. Visi, išskyrus amerikietišką George'o Schusterio vairuojamą „Thomas Flyer“, buvo pagaminti pagal užsakymą konkursui. 11:15 val. šūvis davė lenktynių pradžią.

Visi, išskyrus 1 cilindro „Sizaire-Naudin“, turėjo 4 cilindrų variklius, kurių galia svyravo nuo 30 iki 60 arklio galių; greičiausias „Protos“ galėjo įsibėgėti iki 113 km/h greičio. Automobiliai buvo sunkūs, dėžinės formos daiktai, su atviromis kabinomis ir be priekinių stiklų (stiklas buvo laikomas pernelyg pavojingu).

Kiekvieną komandą sudarė pagrindinis vairuotojas, pagalbinis vairuotojas/mechanikas ir padėjėjas, dažniausiai reporteris, kuris keliaudavo su komanda ir telegrafu siųsdavo istorijas iš kelio.

Iškart išvažiavę iš Manheteno, automobiliai pateko į smarkią sniego audrą, dėl kurios „Sizaire-Naudin“ tapo pirmąja lenktynių auka. 15 arklio galių prancūziškas dvivietis automobilis sugedo Peekskill mieste (Niujorko valstijoje) ir buvo priverstas pasitraukti iš lenktynių. Jis nuvažiavo tik 70 km.

 

Sniegas stabdė likusius automobilius iki pat Čikagos, sulėtindamas jų pažangą iki „sraigės tempo“. Pavyzdžiui, George'o Schusterio vairuojamam „Thomas Flyer“ prireikė 8 valandų, kad įveiktų 6,5 km Indianoje, ir tik su žirgų pagalba, kurie pralaužė sniege pėdsaką priešais važiuojantį automobilį.

Po Čikagos automobiliai važiavo per Didžiąsias lygumas esant minusinei temperatūrai. Norėdama palaikyti šilumą, prancūzų „Motobloc“ komanda nukreipė šilumą nuo variklio į kabiną (naujovė, kuri atsidūrė būsimuose automobiliuose), tačiau nesėkmingai: „Motobloc“ turėjo pasitraukti iš lenktynių Ajovoje.

Tuo tarpu žiemiški orai lygumas pavertė purvu, kuris prilipo prie automobilių važiuoklės ir kiekvienai transporto priemonei pridėjo dešimtis kilogramų papildomo svorio. Kiekviename mieste, kurį pravažiuodavo, komandos sustojo gaisrinėse, kad praskalautų purvą aukštu vandens slėgiu.

Neradę tinkamų kelių visoje Nebraskoje, vairuotojai ėmė važuoti geležinkelio bėgiais. „Union Pacific“ konduktorius važiavo kartu su amerikiečių komanda, kad įspėtų juos apie artėjančius traukinius. Kai nebūdavo traukinio bėgių, automobiliai pasinaudodavo prieš daugelį metų dengtų pašto karietų paliktomis provėžomis.

Lentynininkai navigavo pasitelkdami žvaigždes, sekstantus, kompasus ir vietinius gidus, kai galėjo juos pasamdyti. O jei tekdavo sustoti ilgiau nei kelioms valandoms, reikėdavo visiškai ištuštinti radiatorius – antifrizas dar nebuvo išrastas.

Po 41 dienos, 8 valandų, 15 minučių, „Thomas Flyer“ pirmasis atvyko į San Franciską ir tapo pirmuoju automobiliu, kuris žiemą kirto JAV. Amerikiečių komanda nedelsdama įlipo į garlaivį, plaukiantį į Valdezą (Aliaskoje), kur turėjo prasidėti kelionė sausuma per Beringo sąsiaurį.

 

Lenktynių organizatoriai tikėjosi, kad ledas per Beringo sąsiaurį suteiks tiltą automobiliams. Tačiau plano teko atsisakyti, nes oras ir vairavimo sąlygos buvo dar blogesnės nei JAV.

JAV komandai buvo suteikta 15 dienų premija ir liepta grįžti į San Franciską ir prisijungti prie kitų lenktynininkų, laivu „S.S. Shawmutt“ vykstančių į Jokohamą, Japoniją. Tuo pačiu metu Vokietijos komanda buvo nubausta 15 dienų už tai, kad traukiniu nugabeno savo automobilį iš Ogdeno (Juta) į San Franciską. Abu sprendimai buvo labai svarbūs lenktynių pabaigai.

Tęsinys kitame puslapyje:

(58)
(0)
(58)

Komentarai (3)