Kaip ilčių rodymas virto šypsena? (0)
Kai beždžionė apnuogina dantis, priglaudžia ausis ir įtempia gerklės raumenis, ji būna įspeista į kampą, išsigandusi ir pasirengusi kovai. Kai žmogus apnuogina dantis, priglaudžia ausis ir įtempia gerklės raumenis, jis šypsosi. Kaip šis keistas evoliucinis skirtumas atsirado?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Nors ir gali pasirodyti keista, draugiška žmogaus šypsena greičiausiai evoliucionavo iš daug agresyvesnio ilčių demonstravimo, teigia Janice Porteous, filosofijos profesorė iš Vankuverio salos universiteto Kanadoje, tyrinėjanti humoro ir juoko evoliuciją. Pagrindinis to įrodymas – „trūkstamos grandies“ veido išraiška, kurią nutaiso primatai, kuri nežymi nei to, kad „tu esi mano draugas“, nei to, kad „tu esi mano priešas“, rašo lifeslittlemysteries.com.
Baimės išraiška – apnuoginti dantys, priglaustos ausys, įtemptas kaklas – „dažna situacijose, kur gyvūnas užspeistas ar jam kyla grėsmė, tačiau fiziškai jis negali ištrūkti“, aiškina mokslininkė. Tačiau didesnių primatų, pavyzdžiui, rezuso beždžionių tarpe, „pavaldžios grupės narės rodo dantis dominuojančiam nariui tuomet, kai jos užima vietą, kurią nori užimti ir dominuojanti beždžionė“.
„Atrodo, kad tokia išraiška nukreipia dominuojančiojo agresiją, taigi tai yra nuolankumo, nepriešiškumo ir nuraminimo ženklas, kurio rezultatas – dominuojanti beždžionė palieka kitas ramybėje“, – teigė J. Porteous.
Taip veido išraiška, kuri iš pradžių naudota kaip atbaidymo taktika, tapo baimės pripažinimu, taip pat rodančiu nesipriešinimą. Apnuoginti dantys byloja: „Aš pripažįstu tavo aukštesnį statusą, taigi tu manęs neskriausk“, pridūrė mokslininkė.
Vėliau iltis vieni kitiems ėmė rodyti draugai. „Mokslininkai nustatė, kad kartais didesni primatai, pavyzdžiui, šimpanzės, šią išraišką rodo lygių narių tarpe. Pora lygių beždžionių ilgą laiką būna atskirai ir tuomet susitinka, parodo viena kitai dantis ir apsikabina. Taigi nuo nepriešiškumo rodymo pereinama prie prieraišumo ir draugystės demonstravimo. Tai tampa draugiškumo ženklu“, – kalbėjo J. Porteous.
Ir taip gimė šypsena. Mokslininkai tiksliai nežino, kaip seniai ji atsirado tarp žmogbeždžionių.
Nuo to laiko žmogaus šypsena įgavo daugybę prasmių. Kaip ir rezuso beždžionės, žmonės vis dar šypsosi, kai bijo ar jaudinasi. Kartais, kai vaikai patenka į bėdą ir yra peikiami, jie negali nustoti šypsojęsi. Tai greičiau nuolankumo, o ne nepaklusnumo ženklas, aiškina mokslininkė. Mes šypsomės ir tuomet, kai esame laimingi arba kai mums linksma. O mūsų subtilios psichologinės manipuliacijos vieni kitais sukūrė daugybę kitų šypsenų rūšių. Viena jų – pašaipi šypsena.
„Nežinau, ar kiti gyvūnai gali taip šypsotis, nes už šios jų išraiškos neslypi sudėtinga psichologija“, – teigė J. Porteous.
