Nobelio premijos laureatas, vienas iš sovietinės fizikų mokyklos milžinų Levas Landau, buvo sudaręs logaritminę skalę fizikams teoretikams vertinti. Skalėje, kurioje įvertinimai buvo nuo 5 iki 0, kur vienetas reiškė, kad fiziko produktyvumas yra 10 kartų didesnis nei įvertinto dvejetu kolegos. Pats skalės autorius save vertino kukliais 2,5 balo. Tiesa, senatvėje jis „paaukštino“ save iki 2. Vienetu buvo įvertinti tokie fizikos gigantai, kaip Nielsas Bohras, Werneris Heisenbergas, Paulis Diracas ir keletas kitų. Albertas Einšteinas pasiekė patį aukščiausią, net 0,5 įvertinimą.

Humanitarinių mokslų atstovai gali būti pašiurpę: kaip fizikai (ir matematikai) gali mąstyti taip hierarchiškai? Panašu, kad humanitariniuose moksluose gebėjimų skirtumai pasireiškia ne taip stipriai, kaip „kietuosiuose“ moksluose, todėl L. Landau skalė yra visai tinkama naudoti. Juk yra nemažai mokslininkų, be kurių šiandienos pažanga būtų tiesiog neįsivaizduojama.

Ir gali būti, kad L. Landau skalę būtų galima užpildyti net gerokai toliau už 0,5 ribos. Kognityvinių gebėjimų genetiniai tyrimai rodo, jog šiandien egzistuoja tokios žmogaus DNR variacijos, kurių ideali kombinacija žmonėms leistų pasiekti tokį intelekto lygį, kuris būtų aukštesnis už bet ką, iki šiol egzistavusio Žemėje. Kalbant paprastai, apie 1 000 balų besisukiojantis IQ koeficientas L. Landau skalę leistų gerokai išplėsti.

Danielio Keyeso novelėje „Gėlės Eldžernonui“ rašoma, kaip suaugęs vyras su protiniais sutrikimais, Charlie Gordonas, yra gydomas eksperimentiniais vaistais, kurie jo IQ nuo 60 pakelia iki maždaug 200. Ir tuomet vyras iš visų ujamo bei skriaudžiamo valytojo tampa genijumi, kuris nesunkiai įžvelgia slaptus supančio pasaulio sąryšius. „Gyvenu aiškumo ir grožio viršūnėje, kurios neįsivaizdavau esant. Nėra didesnio džiaugsmo nei išspręsti sudėtingą uždavinį… Tai yra grožis, meilė ir tiesa viename. Tai yra džiaugsmas.“ Tokio superintelektualo skirtumas nuo vidutinio IQ (100) žmogaus taip pat būtų milžiniškas.

Tuo tarpu dar aukštesnio intelekto galimybė atsiranda tyrinėjant genetinius intelekto pagrindus. Tokias charakteristikas, kaip ūgis ir kognityviniai gebėjimai, lemia tūkstančių genų – kiekvieno jų poveikis atskirai yra labai nedidelis. Apytikslį genų variacijų skaičių (veikiausiai – mažesnį nei tikrąjį) galima nustatyti genetiniais tyrimais, nustatant kiekvienos konkrečios geno variacijos poveikį matuojamai savybei (intelekto koeficientui ar ūgiui).

Tarptautinė mokslo iniciatyva – „Socialinių mokslų genomo asociacijos konsorciumas“, vienijantis dešimtis universitetų laboratorijų – ištyrę 100 000 skirtingų žmonių genus identifikavo keletą žmogaus DNR regionų, kurie turi įtakos asmens kognityviniams gebėjimams. Jie parodė, kad vos keletas pavienių genetinių žmogaus DNR mutacijų, vadinamų vieno nukleotido polimorfizmais (single-nucleotide polymorphisms, SNP) statistiškai koreliuoja su intelektualumu netgi įvertinus tai, kad buvo analizuojami daugiau nei milijonas nepriklausomų DNR regionų.

Jeigu intelektualumas priklausytų tik nuo nedaugelio genų, tuomet kiekvienas geno variantas IQ turėtų paveikti labai stipriai – intelekto koeficiento skirtumas tarp žmonių, besiskiriančių vienu geno variantu, turėtų būti apie 15 taškų. Tačiau didžiausias skirtumas, kurį pavyko užfiksuoti mokslininkams, nėra didesnis už vieną IQ tašką. Jei IQ skirtumai dėl vieno geno įtakos būtų didesni, juos būtų kur kas lengviau pastebėti – bet jų tiesiog nebuvo.

O tai reiškia, kad norint paaiškinti tikrąsias visuomenėje stebimas žmonių intelekto variacijas, turėtų būti bent 1 000 genų, turinčių įtakos intelektui. Išsamesnis tyrimas (su platesnėmis paklaidos ribomis) rodo, kad tokių genų gali būti net 10 000.

Kiekvienas genetinis variantas kognityvinius gebėjimus padidina arba sumažina labai nestipriai. Kadangi intelektą lemia daugybė mažučių dėmenų, jų pasiskirstymas yra „normalus“, t. y., skirstinys yra tradicinės varpo formos, kur daugiau žmonių turi vidutinį intelektą gerinančių genų skaičių, o kraštutinumų su labai nedaug arba labai daug intelektą gerinančių genų yra tik vienetai. Žmogus, turintis daugiau nei vidutiniškai teigiamų (IQ didinančių) genų variantų, taip pat išsiskirs ir intelekto skalėje. Teigiamų alelių skaičius, reikalingas, kad žmogus nuo vidurkio nutoltų per vieną standartinį nuokrypį (15 IQ taškų) yra proporcingas visų genų variantų kvadratinei šakniai (apie 100). Kitaip tariant, savo genome turėdami apie 100 teigiamų genų variantų daugiau nei vidutinio intelekto asmuo, galėsite džiaugtis 15 taškų didesniu IQ.

Įvertinus, kad potencialių teigiamų variantų yra ne vienas tūkstantis, galima numatyti labai aiškią perspektyvą: jeigu genetinės inžinerijos būdu žmogaus genomą galima būtų koreguoti taip, kad jis turėtų kiekvieno intelektui įtakos turinčio genetinio varianto teigiamą versiją, jo intelektas galėtų būti apie 100 standartinių nuokrypių didesnis už vidurkį. Tai atitinka daugiau nei 1 000 IQ taškų.

Beje, jau dabar augalų ir gyvūnų selekcija kai kuriuos tam tikrų populiacijų bruožus nuo vidurkio leido nutolinti net per 30 standartinių nuokrypių. Pavyzdžiui, viščiukų broilerių dydis nuo 1957 metų išaugo daugiau nei 4 kartus.

Kol kas nėra visiškai aišku, ar pasiekus tokį aukštą intelekto lygį IQ taškai ką nors reikštų. Bet galime būti tikri, jog tokiais gebėjimais pasižymintys žmonės protiniais sugebėjimais būtų gerokai pranašesni už maždaug 100 milijardų žmonių, kurie iki šiol egzistavo mūsų planetoje. Galėtume įsivaizduoti, ką reikštų toks visapusiškas genialumas: beveik idealus vaizdų ir kalbos įsiminimas, nesuvokiamai greitas galvojimas ir skaičiavimas, galinga erdvinė vaizduotė – net ir ne trimatėje, o daugiau matmenų turinčioje erdvėje, gebėjimas atlikti daug analizių (vystyti daug minties gijų) lygiagrečiai vienu metu. Ir šį sąrašą būtų galima dar tęsti.

Norint pasiekti tokius maksimalius gebėjimus, reikėtų tiesiogiai koreguoti žmogaus genomą ir užtikrinti, kad intelektui palankūs genetiniai variantai būtų užfiksuoti kiekvienoje iš maždaug 10  000 skirtingų pozicijų. Vertinant optimistiškai, vieną dieną tai būtų įmanoma sukūrus genų koregavimo technologijas, panašiais į neseniai sukurtą CRISPR/Cas sistemą, kuri pastaraisiais metais sukėlė tikrą revoliuciją genetinės inžinerijos srityje. Harvardo universiteto genomo specialistas George'as Churchas netgi iškėlė idėją, kad CRISPR suteiktų galimybę naujai gyvybei prikelti mamutus – tam reikėtų selektyviai koreguoti Azijos dramblių embrionų genetiką. O jei G. Churchas neklysta, tai į ateityje laukiančių genetinių stebuklų sąrašą greta mamutų galėtume įrašyti ir supergenijus.

Kai kurios iš prielaidų, leidusių prognozuoti apie 1 000 taškų siekiantį IQ, vis dar ginčytinos. Kai kurie specialistai netgi ginčija intelekto kiekybinio vertinimo idėją.

Nobelio premijos laureatas, fizikas Richardas Feynmanas savo autobiografinėje knygoje „Surely You’re Joking, Mr. Feynman!“ visą skyrių dedikavo savo siekiui vengti humanitarinių dalykų – jis pavadintas „Always Trying to Escape“. Dar būdamas Masačusetso technologijų instituto studentu, jis sakė: „Mane visada domino mokslas. Jokioje kitoje srityje nepasižymėjau“.

Mokslininko nusiskundimas nėra svetimas daugeliui intelektualų. Mat pastebėta, kad žmonės, kuriems puikiai sekasi matematika, kartais ne taip gerai sekasi su iškalba. Ir atvirkščiai. Toks gebėjimų netolygumas turi įtakos ir mūsų subjektyviam genialumo vertinimui – dažnai suvokiame, kad genialumas – tai išskirtinai gerai veikiančios kuri nors viena smegenų srities pasekmė, o ne darnus visų smegenų veikimas. O tai savo ruožtu apsunkina galimybę lyginti intelektą su intelektu, tarsi obuolius su obuoliais – ypač jeigu jis artėtų prie 1 000 IQ taškų vertinimo.

Bet psichometriniai tyrimai, siekiantys nustatyti intelektualumo prigimtį, pateikia kitokį vaizdą. Milijonai stebėjimų parodė, kad iš esmės visos „primityvios“ kognityvinės savybės – ilgalaikė ir trumpalaikė atmintis, kalbiniai gebėjimai, gebėjimai apdoroti skaičius ir kiekius, geometrinių sąryšių vizualizavimas, tendencijų atpažinimas ir panašiai – turi teigiamą tarpusavio koreliaciją.

Tokia teigiama siaurų gebėjimų koreliacija verčia manyti, kad asmuo, kuris yra geresnis už vidutinį kokioje nors vienoje srityje (pavyzdžiui, matematiniais gebėjimais), labai tikėtina, bus geresnis už vidutinį ir kitoje srityje (tarkime, kalbiniais gebėjimais). O šis atradimas savo ruožtu siūlo naudingą būdą susiaurinti informaciją apie kognityvinius gebėjimus: projektuojant asmens gebėjimus į vieną bendrą ašį, galima rasti vieningą skaitinį įvertinimą, susumuojantį visus gebėjimus: bendrąjį faktorių g. Gerai sudaryti IQ testai būtent šį faktorių g ir vertina.

Ar g prognozuoja žmogaus genialumą? Įvertinkime „Ne pagal amžių matematiškai pažangaus jaunimo tyrimą“ („Study of Mathematically Precocious Youth“), kuriame dalyvavo vaikai iki 13 metų. Vaikai buvo tiriami naudojant JAV standartizuotą testą, pagal kurio rezultatus vykdomas priėmimas į aukštąsias mokyklas. Šio testo rezultatai tvirtai koreliuoja su g. Visi tyrimo dalyviai pateko į aukščiausią gebėjimo procentilę, tačiau iš jų aukščiausioji kvintilė pateko į grupę „1 iš 10  000 geriausių“. Stebint šiuos tiriamuosius iki vidutinio amžiaus, nustatyta, kad net ir šioje itin protingų žmonių grupėje rimtų gyvenimiškų pasiekimų tikimybė smarkia didėjo priklausomai nuo vaikystėje atlikto testo rezultatų. Pavyzdžiui, žmonės, patekę į pačią aukščiausią kvintilę šešis kartus dažniau patentuodavo savo išradimus nei kadaise „ne pagal amžių matematiškai pažangūs“ bendraamžiai, kurie pateko į žemiausią kvintilę. Tikimybė, kad aukščiausios kvintilės atstovas turės gamtos ar tiksliųjų mokslų daktaro laipsnį, buvo didesnė net 18 kartų lyginant su to paties tyrimo dalyvių žemiausia kvintile. Tikimybė, kad viršutinės kvintilės atstovai dirbs mokslinį darbą viename iš 50 aukščiausio reitingo universitete, buvo 8 kartus didesnė. Todėl galima teigti, kad g yra reikšmingas bendras intelekto matas, leidžiantis skirtingo intelekto žmones lyginti „kaip obuolius su obuoliais“.

Kita prielaida, susijusi su 1 000 taškų siekiančiu IQ – kad kognityviniai gebėjimai smarkiai priklausomi nuo genetikos, o g yra paveldimas dydis. Šios prielaidos įrodymų esama gana daug. Anot elgsenos genetikos specialisto, dvynių tyrėjo Roberto Plomino, „genetinės įtakos skaičiui g įrodymai yra stipresni nei bet kuriai kitai žmogaus savybei“.

Atliekant dvynių ir įvaikintų žmonių tyrimais nustatyta, kad IQ labiausiai priklauso būtent nuo genų. Šeimos aplinkos įtaka žmogaus intelektui yra kur kas mažesnė: biologiškai negiminingų vaikų, užaugintų toje pačioje šeimoje, kognityvinių gebėjimų koreliacija yra praktiškai nulinė. Tokius pačius rezultatus nuolat pateikia skirtingi didelių apimčių tyrimai iš įvairių valstybių.

Ir jei žmogus nėra atribotas nuo lavinimo priemonių, panašu, kad genetinis poveikis lemia viršutinę kognityvinių galimybių ribą. Tačiau vykdant tyrimus platesniame aplinkų spektre, kur žmonės auga ir nepalankiomis sąlygomis – skurde, badauja, be galimybės gauti formalų išsilavinimą – paveldimumo įtaka gali būti kur kas mažesnė. Nepalankiose aplinkos sąlygose augantys žmonės negali pasiekti to, ką jiems leistų genai.

Superintelektualai tikriausiai netaps realybe artimiausiu metu, bet jau netrukus galime tikėtis mažesnių, bet ne mažiau svarbių pasiekimų. Surašinėjant didelius žmonių genomo rinkinius ir įvertinus jų fenotipus (t. y., asmens fizines ir protines charakteristikas), smarkiai pagerės mūsų suvokimas apie genetinį kodą – ypač galimybė prognozuoti protinius gebėjimus. Išsamūs skaičiavimai rodo, kad taikant pažangiausiu statistinius metodus reikės išanalizuoti milijonus genotipų-fenotipų porų, kol suvoksime genetinės žmogaus architektūros principus. Bet žinant, kad genotipavimo kaina sparčiai ir nepaliaujamai krenta, tikėtina, kad šių atradimų galime laukti jau per artimiausią dešimtmetį.

Jeigu intelekto paveldimumą parodę tyrimai nebus paneigti, tuomet žmogaus intelekto koeficientą dar iki jo gimimo bus galima prognozuoti geresniu nei pusės standartinio nuokrypio (t. y., didesniu nei +/- 10 IQ taškų) tikslumu.

O kai bus parengti geri prognozių modeliai, juos bus galima taikyti ir reprodukcinėms reikmėms: nuo embrionų atrankos (pasirenkant, kuriuos apvaisintus embrionus įsodinti motinai atliekant dirbtinio apvaisinimo procedūrą) iki aktyvaus genetinio koregavimo (na, kad ir taikant CRISPR metodus). Pirmuoju atveju tėvai, besirenkantys iš maždaug 10 embrionų, gimsiančio vaiko IQ galėtų padidinti 15 ar net daugiau taškų. O tai gali reikšti skirtumą tarp vaiko, kuriam mokykloje sunku ir vaiko, kuris sugebės gerais pažymiais baigti universitetą. Genotipo nustatymas iš vienos ląstelės – jau dabar gerai išvystytas metodas, taigi, belieka mokėti pagal genotipą prognozuoti fenotipą. O tokios procedūros kaina būtų neabejotinai mažesnė, nei mokymasis privačiuose vaikų darželiuose, jau nekalbant apie naudą, kurią žmogus gautų (ir sukurtų pasauliui) viso ilgo gyvenimo metu.

Žinoma, negalima užmiršti ir susijusių sudėtingų etinių klausimų: kiekviena bendruomenė turės pati nuspręsti, kurioje vietoje brėžti žmogaus genetinės inžinerijos tabu liniją, bet vertinant viso pasaulio mastu, galime tikėtis, kad tų linijų įvairovė bus didžiulė. Beveik neabejotina, kad bus valstybių, leisiančių žmogaus genetinę inžineriją ir tokiu būdu pritrauksiančių pasaulinį elitą atvykti pasinaudoti reprodukcinėmis technologijomis, kurios neprieinamos kai kuriose kitose šalyse. Kaip ir daugelio kitų technologijų atveju, pirmieji naudą pajus turtingieji ir galingieji. Bet ilgainiui galima tikėtis, kad daugelis valstybių ne tik įteisins žmogaus genetinę inžineriją, bet ir pavers ją dalimi savo nacionalinės sveikatos apsaugos sistemos.

Mat jeigu taip nenutiks, tai atskirtis tarp turtingų ir skurdžių valstybių ateityje gali išaugti iki net šiandien neįsivaizduojamo lygio.

Komentarai (0)