Ar gali aukštas intelektas ne džiuginti, bet tapti našta? Į šį klausimą mėgina atsakyti Davidas Robsonas.

Jei nežinojimas yra palaima, ar aukštas intelektas prilygsta prakeiksmui? Sprendžiant iš visuotinai paplitusios nuomonės, taip ir yra. Mums atrodo, kad genijus nuolat persekiojo egzistencinis nerimas, kančios ir vienišumas. Prisiminkime Virginią Woolf, Alaną Turingą ar Lisą Simpson – tai vienišos žvaigždės, kurios buvo atsiskyrusios, net kai švietė savo ryškiausia šviesa. „Laimė tarp protingų žmonių yra pats rečiausias man žinomas dalykas“, – rašė Ernestas Hemingway.

Pirmieji žingsniai mėginant atsakyti į šį klausimą buvo žengti prieš beveik šimtą metų, per Amerikos Džiazo amžiaus apogėjų. Tuo metu pradėjo populiarėti intelekto koeficiento testai, pasiteisinę Pirmojo pasaulinio karo šauktinių centruose. 1926 metais psichologas Lewisas Termanas nusprendė jais pasinaudoti, atrinkdamas ir tyrinėdamas grupę gabių vaikų.

Iššukavęs Kalifornijos mokyklas, jis atrinko 1500 moksleivių, kurių intelekto koeficientas siekė 140 ir daugiau, ir 70 mokinių, kurių intelekto koeficientas buvo per 170. Visi kartu jie buvo praminti „termitais“, o jų gyvenimo aukštumos ir nuopuoliai studijuojami iki šių laikų.

Kaip ir galima tikėtis, daug šių vaikų iš tikrųjų sulaukė šlovės ir turtų. Vienas iš jų buvo ir Jessas Oppenheimeris, parašęs klasikinį 1950-ųjų serialą „Love Lucy“. Tuo metu, kai CBS transliavo šį serialą, vidutinis „termitų“ atlyginimas jau būdavo dvigubai didesnis už vidutinį „baltųjų apykaklių“ atlyginimą. Tačiau ne visi vaikai pateisino L. Termano lūkesčius: tarp jų buvo ir daug tokių, kurie įgijo tokias „kuklesnes“ profesijas kaip policijos pareigūno, jūreivio ar mašininkės.

Dėl šios priežasties L. Termanas padarė išvadą, kad „intelektas ir pasiekimai nėra tobulai tarpusavyje susiję“. Be to, šių vaikų nelydėjo ir išskirtinė asmeninė laimė: bėgant laikui, skyrybų, alkoholizmo ir savižudybių skaičius jų gretose pasiekė nacionalinį vidurkį.

„Termitams“ jau sulaukus senatvės, vėl iš naujo prisimenamas šios istorijos moralas, kad aukštas intelektas negarantuoja geresnio gyvenimo. Geriausiu atveju, protas neturės įtakos jūsų pasitenkinimui gyvenimu, blogiausiu – jis reikš, kad esate mažiau patenkintas savimi.

Tai nereiškia, kad visi aukšto intelekto žmonės yra besikankinantys genijai, kaip gali pasirodyti iš populiariosios kultūros. Nepaisant to, šis klausimas yra keblus. Kodėl aštresnio proto privalumai ilgainiui neatneša didesnės laimės?

Sunki našta

Viena tikimybė ta, kad savo talentų pažinimas tampa panašus į rutulį ir grandinę. Praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje tie „termitai“, kurie dar buvo gyvi, buvo paprašyti prisiminti savo pastarųjų 80 metų gyvenimo įvykius. Užuot pasidžiaugę savo sėkme, daugelis jų pažymėjo, kad juos persekioja jausmas, jog jiems kažkaip nepavyko įgyvendinti savo jaunystės lūkesčių.

Šis naštos jausmas, ypač pridėjus dar ir aplinkinių žmonių lūkesčius, yra pasikartojantis motyvas ir tarp kitų gabių vaikų. Garsiausias ir liūdniausias pavyzdys yra matematikos vunderkindės Sufiah Yusof.

Sulaukusi vos 12 metų, ji įstojo į Oksfordo universitetą, bet dar prieš baigiamojo kurso egzaminus metė studijas ir pradėjo dirbti padavėja. Vėliau ji dirbo mergina pagal iškvietimą, smagindama klientus savo sugebėjimais lytinio akto metu spręsti matematines lygtis.

Kita dažna versija, sutinkama studentų baruose ir interneto forumuose, yra ta, kad protingi žmonės aiškiau suvokia pasaulio nesėkmes. Kai dauguma iš mūsų nekreipia į tai dėmesio, protingi žmonės negali užmigti, besikamuodami dėl žmogaus likimo ar kitų žmonių kvailysčių.

Nuolatinis nerimas iš tikrųjų gali būti intelekto ženklas, bet ne taip, kaip įsivaizdavo šie filosofuojantys teoretikai. Universitetų bendrabučiuose apklausęs studentus įvairiais diskutuotinais klausimais, Alexanderis Penney iš MacEwano universiteto Kanadoje nustatė, kad aukštesnį intelekto koeficientą turėję studentai iš tikrųjų dienos metu jausdavo didesnį nerimą. Tačiau dauguma jų būgštavimų būdavo kasdieniški, susiję su paprastais dalykais. Aukšto intelekto studentai taip pat buvo linkę dažniau atkartoti keblią diskusiją, negu kelti „didelius klausimus“. „Jų nerimas nebūdavo gilus, tiesiog jie dažniau nerimaudavo dėl daugiau dalykų, – sakė A. Penney. – Jeigu nutiktų kažkas negatyvaus, jie daugiau apie tai galvotų“.

Patyrinėjęs giliau, A. Penney nustatė, kad šis bruožas siejosi su verbaliniu intelektu, kuris intelekto testuose tikrinamas užduotimis su žodžiais, o ne erdviniais galvosūkiais (pastarieji, pasirodo, mažina nerimo riziką). Jis spėliojo, kad geresnė iškalba padeda lengviau įvardyti nerimą ir jį apgalvoti. Tai nebūtinai yra trūkumas. „Galbūt jie labiau sprendžia problemas, negu dauguma žmonių“, – teigė jis, pažymėdamas, kad tai gali padėti pasimokyti iš savo klaidų.

Komentarai (3)