Kai šiedu žmonės įžengė pro redakcijos duris, neturėjau nė menkiausio įtarimo, kad jie gali būti mano lauktieji pašnekovai. Du inteligentai (vyras ir moteris), maloniai besišnekučiuojantys koridoriuje. O aš juk laukiau dviejų chroniškų alkoholikų! Tikėjausi tokių, žinote, pamėlusių, paliegusių, ištinusiais veidais.

Iš anksto perspėju, jog jų atvirumas gali jus nustebinti, šokiruoti, galbūt net papiktinti. Galite su jais nesutikti, jiems prieštarauti, tačiau šiandien kalbėtis apie šią ligą viešai – tiesiog būtina.

Kas yra alkoholizmas? Kodėl ši liga nepalieka išeities? Kada pasiekiamas „dugnas“? Kodėl taip sunku žengti pirmąjį žingsnį pagalbos link? Kur kreiptis, kai, rodos, jau nebėra kur eiti?

Į visus šiuos klausimus atvirai ir be įmantrių užuolankų atsako pašnekovai, Anoniminių Alkoholikų (AA) bendrijos nariai – Gregory T ir Olia.

Jie taip pat perduoda žinią, jog birželio 6 d. (šeštadienį) Vidaus reikalų ministerijos rūmuose vyks „Dėkingumo diena“, į kurią kviečiami visi, kurie nėra abejingi alkoholizmo problemai.

Savo istoriją pasakoja alkoholikas Gregory T. Gimęs Sovietų Sąjungoje ir pastaruosius 25-erius metus gyvenantis Jungtinėse Amerikos Valstijose, jis intensyviai dalyvauja įvairių šalių AA bendrijų veiklose.

– Mano vardas Gregory T., ir aš esu alkoholikas. Esu atsigavęs alkoholikas, tačiau nesu išgijęs alkoholikas. Nuo alkoholizmo visiškai išgyti nėra įmanoma.

Kai sakau, kad esu alkoholikas, turiu omenyje, kad esu melagis, sukčius ir vagis. Skamba keistai, tačiau mano problema nėra alkoholis. Jeigu kažkieno problema yra alkoholis, sprendimas paprastas – nebegerti. Tačiau mano bėda – blaivybė.

Mano tipo alkoholikui, chroniniam alkoholikui, blaivybė nėra priimtinas gyvenimo būdas. Man nesiseka, kai esu blaivus ir kai stengiuosi ilgą laiką išbūti blaivus (ką bandžiau daug kartų).

Mano gyvenimas tampa toks skausmingas, kad esu verčiamas, netgi vedamas sugrįžti prie sprendimo, kuris, suprantu, yra labai blogas (sugrįžti prie alkoholio), bet tai – mano vienintelė žinoma atgaiva. Iš esmės tai ir yra trumpas mano ligos apibūdinimas.

Visiškai pasidaviau alkoholizmui persikraustęs į JAV. Daug gėriau, vartojau narkotikus – kas, kaip vėliau supratau, buvo tik ligos simptomai, o ne pati liga. Daug kartų buvau metęs, bet mesti nėra sunku, sunku – iš naujo nepradėti.

Galiausiai visiškai susigadinau gyvenimą – buvau benamis, bedarbis, be draugų ir gyvenau sudaužytoje mašinoje. Bendrauti su manimi nebuvo gera, o bendrauti kažkodėl niekas ir nenorėjo. Tada atradau AA. Turiu pasakyti, jog atsigavau ne iš karto, nors ir atėjau į labai stiprią grupę.

Žmonės tikrai man norėjo padėti, tačiau aš pats nenorėjau jų pagalbos priimti. Mano, kaip ir kitų chroniškų alkoholikų, bėda yra ta, kad pasiekęs liepto galą galvoju, jog kažkuri iš mano sugalvotų idėjų mane gali išgelbėti.

Nesvarbu, kad visa mano patirtis rodo, jog nei viena iš mano idėjų iki šiol manęs nebuvo išgelbėjusi. Kol aš taip mąsčiau, manęs nedomino niekas, ką žmonės mano grupėje galėjo man pasiūlyti. Privalėjo baigtis visos idėjos.

– Ar AA pajėgi padėti bet kokiam alkoholizmu sergančiam žmogui?

– Nežinau, kam ši organizacija gali padėti ar ne, bet manau, kad turime gan daug pavyzdžių, kad ši pagalba veikia. Man jie tikrai padėjo, o aš ieškojau paties geriausio varianto.

Visada gyvenime ieškojau paprasčiausio ir lengviausio būdo spręsti problemas – esu žmogus, kuris pavogs jūsų piniginę ir po to padės jums jos ieškoti. Prieš tai bandžiau viską, kas įmanoma, bet AA buvo geriausias variantas.

– AA padėjo Jums identifikuoti Jūsų problemą?

– Manau, jog visi žmonės, kurie atveria AA (ar bet kokios kitos organizacijos, turinčios 12-kos žingsnių programą) duris, jau supranta, kad jie turi problemą.

Galbūt jie nesupranta problemos sunkumo ar visų jos niuansų, tačiau jie žino, kad turi problemą.

Taip atsitiko ir man – šis kambarys buvo vienintelis kambarys, į kurį galėjau ateiti, nes visuose kituose kambariuose jau buvau buvęs arba iš jų buvau išprašytas.

Atsigavimas prasideda ne supratus, kad turi problemą, bet tada, kai supranti, kad neturi jos sprendimo.

Pirmą kartą į AA draugiją atėjau 2000 m. sausį, tačiau nepradėjau savo atsigavimo iki 2004 m. birželio. Per šį 4,5 m. laikotarpį bandžiau ieškoti sprendimo pats ir likau benamis, bedarbis ir praradau savo šeimą.

Iš esmės, manau, kad esu kvalifikuotas čia sėdėti ir kalbėti šia tema, nes lankiausi dešimtyje detoksikacijos centrų, iš kurių 3 buvo psichikos sutrikimų ligoninės, ir už savo girtus nusikaltimus praleidau vienerius metus kalėjime.

Mūsų (AA) durys yra atvertos visiems, kuriems gali mūsų reikėti. Mes negalime pasakyti, ar mūsų metodai jums tiks, ar jie veiks, tą jau turėsite nuspręsti jūs patys. Tačiau jeigu kankinatės nuo alkoholizmo problemų ir nieko negalite padaryti pats vienas – mes čia.

Ši programa skirta veiksmams ir rezultatams, tai nėra programa, skirta gauti žinių. Dauguma atėjusių į mūsų draugiją pamato, jog kalbame apie dalykus, kuriuos visi jau žinome.

– Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas per šiuos 11 metų?

– Galiu pasakyti, kad šiuo metu pasiekiau beveik 11-ką blaivybės metų ir dabar gyvenu gyvenimą, kurio anksčiau net nebūčiau galėjęs susapnuoti.

Niekada negalvojau, kad taip reguliariai keliausiu į Rusiją ir skleisiu mūsų žinią tiems, kurie vis dar kankinasi. Niekada negalvojau, kad duosiu šį interviu. Tačiau aš čia.

Vienintelis skirtumas tarp manęs dabar ir tada yra tas, jog šiandien galiu būti naudingas kitiems žmonėms. Niekada negalvojau apie tai, kaip apie pagrindinį gyvenimo tikslą.

Sėkmę visada siejau su finansais, materialiais turtais, tačiau, pasirodo, kad, eidamas dvasingo gyvenimo keliu, žmogus gali pakeliui gauti visus materialius turtus, kurių jam reikia.

Kai kurie dalykai, kuriuos žmonės išgirsta iš mūsų, gali atrodyti ganėtinai prieštaringi ar ginčytini.

Pavyzdžiui, vienas iš dalykų, kuriuos sakau žmonėms yra: „Mano gyvenimas yra ne mano reikalas“. Ar žmogus, gyvenantis materialiame pasaulyje, galėtų suprasti šią frazę? Greičiausiai ne.

Bet iš tikrųjų, mano gyvenimas – nėra mano reikalas, jis – Dievo reikalas. Jis rūpinasi manimi, o aš išeinu ir rūpinuosi jo vaikais – tai mūsų susitarimas. Šiandien mano vienintelis tikslas – yra būti kiek įmanoma naudingesniam tiems, kurie aplink mane.

Kol aš tai darau, viskas mano gyvenime vyksta gerai. Galbūt viskas nevyksta taip gerai, kaip norėčiau, tačiau, pagalvojus, visą gyvenimą aš bandžiau daryti tai, ko aš noriu, ir štai, ką buvau pasiekęs.

Anksčiau nesupratau, kad džiaugsmas ir malonumas yra skirtingi dalykai. O jie tokiais tikrai yra. Šiandien prieš jus sėdi džiaugsmingas žmogus. Ar aš kiekvieną dieną esu linksmas ir šypsausi? Greičiausiai ne. Bet šie dalykai ateina ir praeina. O džiaugsmas – vidinis dalykas.

Man reikėjo išmokti naujo gyvenimo būdo, įgyti naują požiūrį, kuris nežinojau, kad gali egzistuoti, nes aš visą gyvenimą galvojau, kad yra tik vienas gyvenimo būdas – mano gyvenimo būdas.

Nežinau, kur likimas mane toliau nuves, bet šiandien galiu pasakyti, jog mano gyvenimas – prasmingas. Ilgą laiką nemačiau jokios prasmės savo gyvenime ir dėl to gerdavau, nes gėrimas man padėdavo.

Tikras gėrimas, kad ir kaip bebūtų keista, ilgą laiką mane apsaugojo nuo tikro alkoholizmo. Nes tikrasis alkoholizmas prasideda ten, kur baigiasi butelis.

Galbūt kai kuriems mano idėjos atrodys revoliucingos, jeigu jie nėra susipažinę su šia problema. Tačiau aš kviečiu visus, kurie abejoja, ar kurie yra bandę įvairius sprendimus. Tikrai nesakome, kad mes (AA) esame vieninteliai, siūlantys šios problemos sprendimo būdą.

Jeigu sugebate surasti sprendimą, kuris padeda jums dorotis su savo problema, mes jus nuoširdžiai palaikome. Tai sakau visiškai be ironijos. Mes džiaugiamės ir jus palaikome, nes žinome, kokia tai problema ir kokia ji pavojinga aplink mus esantiems žmonėms.

Žmonės nesupranta, kad šeimos, artimi draugai ir giminės taip pat būna labai stipriai paveikiami. Mūsų pagrindiniame tekste taip ir teigiama: ši liga yra užkrečiama.

Dauguma mus supančių žmonių tampa neurotikais, niekas nebesidžiaugia – tai yra didelis griaunamasis mūsų ligos potencialas. Ir dėl to aš skatinu tuos, kurie kankinasi ir bando su tuo susidoroti patys: „Baikite. Nedarykite to. Ateikite pas mus. Parodysim jums savo metodą. Jeigu jums nepatiks, galėsite išeiti ir toliau bandyti savo sprendimo būdus.“

Tai pat labai svarbu – mes nesame prieš gėrimą. Gėrimas gali būti nuostabus, suteikiantis jėgų, naudingas ir iš tikrųjų netgi padėti. Greičiausiai dėl to taip ilgai ir gėrėme. Tačiau ilgainiui žmonėms tai pradeda kelti problemas, ir šios problemos tampa ne tik mūsų, bet ir tų žmonių kurie mus myli, kurie mumis rūpinasi ir kurie mus prižiūri.

Jeigu mes savo metodu sukeliame tam tikrą altruizmą – tai bus labai mažas lašas, kuriuo mes galėsime grąžinti bent truputėlį mūsų skolų visuomenei. Nors nesvarbu, kiek laiko ar kaip intensyviai aš toliau darysiu tai, ką darau – aš niekada iki galo neatsimokėsiu už tai, ką gavau iš šios draugijos.

Taigi, jeigu kenčiate – jūs esate laukiami. Žmonės mūsų kambariuose žino – tai nėra lengva. Geri dalykai juk niekada nėra lengvi. Tačiau jeigu netgi toks žmogus, kaip aš, gali atsigauti – gali atsigauti bet kas.

Istoriją apie alkoholizmą toliau tęsia Olia. Ji teigia, jog šiandien pažįsta daugybę moterų, kurias ištiko panašus likimas: joms teko vienui vienoms stoti į kovą su liga.

– Kada supratote, jog turite priklausomybę alkoholiui?

– Pamenu, kad, kai buvau studentė, man patiko būsena, kurią atnešdavo alkoholis, ir aš laukdavau progos, kada galėsiu drąsiai, legaliai gerti. Giliai viduje turėjau nuolatinės šventės poreikį.

Kurį laiką vartojimas nekėlė man problemų, bet aš visą laiką turėjau tą adatą smegenyse – „gerai būtų išgerti“. Niekada nepraleisdavau progos. Taip alkoholis ir kalėsi pro visus mano gyvenimo sluoksnius, įvykius, patirtis.

Kiekvienas alkoholikas pereina tas stadijas, kai alkoholis būna malonumas. Paskui jis pradeda trukdyti, galiausiai – tiesiog užvaldo.

Kada ateina priklausomybė (tai, mano atveju, įvyko žymiai anksčiau, nei aš tai pastebėjau), peržengiame tą ribą, kai iš tokio priimtino vartojimo pereiname į kažkokį lygį, kuriame jau suvokiame, kad čia ne taip, kaip visada.

Paskutinė stadija yra pati baisiausia – kai nebegali gerti ir nebegali negerti tuo pačiu metu. Visa programa galvoje veikia taip, kad galvoji vien tik apie tai, kaip priderinti likusią savo gyvenimo dalį tam, kad galėtum gerti.

Degradacija – kai tai, kas anksčiau, prieš keletą metų man nebuvo priimtina, tampa visiškai priimtina.

– Kaip supratote, jog jau žengėte degradacijos keliu?

– Padidėjo reikiamo alkoholio kiekis. Ėmiau gerti nebe rūšinius vynus, o stipriuosius gėrimas. Pradėjau gerti viena.

Pradžiai išgerdavau atlikdama kasdienius darbus (pavyzdžiui, valydama namus). Po to tapo normalu išeiti išgėrusiai į miestą, koncertą, renginį.

Nors aš ir žinojau, kad nuo manęs „kvepia“, bet jau negalėjau sustoti. Nors paaiškindavau sau, kad čia dar viskas neblogai. Ir taip vyko tas leidimasis žemyn.

Man nebereikėjo kompanijų, nes mano visi artimi draugai priklausomybės neturėjo, ir man buvo baisiai nepatogu prie jų gerti didelėmis dozėmis. Aš pradėjau slėptis, ir tas slėpimasis pačiai neatrodė įtartinas.

Kai susitikdavome mieste su draugais, aš po kurio laiko pastebėjau, jog jau noriu išeiti, nes ateina tas laikas, kai noriu pasilikti su savimi ir su alkoholiu. Sunku buvo slėptis, bijojau prisipažinti.

Prasidėjo tos vadinamosios rytinės pagirios. Tai buvo labai baisu. Aš supratau, kad aš žūstu, bet negaliu nieko padaryti, o kitų pagalbos paprašyti bijau.

Palaiminta ta diena, kai pagaliau aš nebeturėjau jėgų slėptis, neigti ligą ir priėmiau pagalbą.

Atėjusi į AA, supratau, kad liga kilo ne dėl to, kad aš nemoku gerti, bet dėl mano vidinių bruožų, su kuriais nepavyko sugyventi kitu būdu.

Man visą laiką buvo sunku bendrauti su kitais, ir kai užgerdavau, atsirasdavo ryšys, jausdavausi dalimi bendruomenės.

Esu sudėtingas žmogus. Man sunku atjausti kitą žmogų, dalyvauti jo gyvenime, nes aš neturiu savo vidinių išgalių, nors ir labai stengiuosi. Bandžiau būti gera mama, dukra, žmona, bet man nepavykdavo. Mano visi geri ketinimai pavirsdavo nesėkmėmis.

AA programa man duoda vidinių išgalių, dėl kurių galiu jausti bendrystę su kitais žmonėmis. Dingsta tas atsiskyrimas. To, ko jau neatlieka alkoholis, atlieka tie programos etapai, žingsniai, nuo kurių pasikeičia mano mąstymas, psichika, ir yra palaikomas tam tikras dvasingumo lygis.

– Kaip jūs prisijungėte prie AA bendruomenės? Ar buvo sunku į ją įsilieti?

– Apie juos sužinojau ligoninėje. Pas mus ateidavo anoniminiai alkoholikai ir pasakodavo apie save ir apie savo sveikimo būdą. Atėjau į pirmą jų susitikimą ir po kelių mėnesių padariau tai, kas man buvo siūloma – susiradau globėją, t.y. kitą alkoholikę, kuri dalijosi su manimi savo asmenine patirtimi, padėjo kartu įveikti 12-kos žingsnių programą.

Iš tiesų buvo paprasta. Aš nelabai spyriojausi, nes jau buvau labai pavargusi, netekusi jėgų. Mano egocentrizmas buvo nuslopintas. Visiška nuolankumo ir pasidavimo būsena.

Suvokiau, kad negaliu daugiau taip gyventi. Kaip gyventi kitaip – nežinojau. Atėjo tas aklas pasitikėjimas tuo, kas man siūloma.

– Ar pasikeitė santykis su artimaisiais per šiuos keturis blaivybės metus?

– Santykis ėmė keistis po to, kai buvo atlikti tam tikri veiksmai – atlygintos žalos, atvirai pasikalbėta apie mano ligą, sąžiningai pripažinta visą tai, kas su manimi vyko.

Tai liečia ne tik mano artimuosius, bet ir kitus žmonės, kurie bandė man padėti, aktyviai dalyvavo mano gyvenime – tai mano artimi draugai.

Jie žino, kas aš esu, ką aš darau dėl savo blaivybės, ir mato, kaip keičiasi mano gyvenimas, ir priima mane kaip sveiką žmogų.

Santykiai su artimaisiais dabar yra absoliučiai kitokie. Kaip pats priimi save tokį, koks esi, ir gali būti su savo artimais žmonėmis nesislėpdamas, nevaidindamas, tai žymiai labiau palengvina suvokimą, kas yra sveikimas.

Tai priėmimas to, kas yra mano gyvenime. Be baimės, be noro sukurti kažkokias iliuzijas. Tą būseną aš turiu palaikyti nuolatos, nes liga turi tokią savybę gražinti mane į savo senąją būseną.

Bet aš to nenoriu, nes grįžimas į senąją būseną gali priversti gerti vėl, o gerti, reiškia, pražūti. Tam, kad liga neatsistatytų, aš turiu nuolat judėti į priekį.

– Į š.m. birželio 6 d. vyksiančią dėkingumo dieną kviečiami visi?

– Taip. Dėkingumo diena – atvira kiekvienam, kas yra neabejingas alkoholizmo problemai. Visi norintys gali tiesiog pabendrauti, išgirsti mūsų patirtį, ir kas dar negali apsispręsti, ar turi problemų šeimoje, gali tiesiog tą sužinoti, atėjęs į mūsų Dėkingumo dieną.

Komentarai (8)