Klajoti žmogui būdinga nuo seniausių laikų. Tik jei anksčiau keliavome gelbėdamiesi, dėl gyvybiškai svarbių priežasčių (ieškodami derlingesnių žemių, bėgdami nuo skurdo, ligų, užpuolikų, priespaudos ir t. t.), tai dabar, nors gyvename palyginus ramiai ir sočiai, nuolat keliaujame svetur, atrodytų, tikro vargo vargti. Miego trūkumas, nuo vaikščiojimo pritrintos kojos ir netikėtumai yra bemaž kiekvieno keliautojo tikrovė. Tad kodėl patogų, mums įprastą gyvenimą taip noriai išmainome į iššūkius fizinei ir psichinei ištvermei, kuriuos patiriame kelionėse?

Keliaujame pasipildyti patirčių ir žinių

Pasak psichologės, organizacijų konsultantės ir universiteto lektorės Aistės Mažeikienės, keliaudami investuojame į save ir pasaulio pažinimą plačiąja prasme:

„Būtent per pažinimą ateina patirtis, supratimas ir tolerancija. Pradedame mokytis prisitaikyti, suprasti, mažiau vertinti bei smerkti. Kitaip tariant, keliaujame tam, kad patirtume, o grįžę tą patirtį panaudotume kasdienybėje – galėtume kurti, duoti, auginti, atrasti ir įžvelgti“.

„Pati būdama nepataisoma keliautoja, laikausi tiesos: kelionėje mes iš tikrųjų gyvename, nes pažįstame save iš arčiau ir giliau. Mėgautis potyriais mums netrukdo kasdieninės smulkmenos, todėl galime mokytis ir pilnavertiškai leisti laiką su mylimais žmonėmis“, - teigė psichologė.

Vaistas nuo puikybės

Kelionės ne tik leidžia atsitraukti nuo kasdienių rūpesčių, bet ir užgrūdina, ugdo kūrybinius gebėjimus bei yra puiki puikybės prevencija. „Juk Kambodžos džiunglėse niekam nebus įdomu, kokios tavo pareigos, o kalnuose išmokti vadybos vadovėliai greičiausiai nepadės“, - šypsojosi A. Mažeikienė.

Iš tikrųjų, kelionės turi ypač daug įtakos tolesniam mūsų gyvenimui, mat keliaudami galime lengviau priimti sprendimus, susijusius ne tik su kelione – pabėgus nuo kasdieninio ritmo bei įprastos aplinkos yra daug lengviau į viską pažiūrėti iš šalies ir mąstyti šaltu protu.

Šį kelionių poveikį pasitelkia ir dabar sparčiai populiarėjančios saviugdos mokyklos, savaitės ar ilgesnius mokymus siūlančios mažų mažiausiai kur nors stovykloje ar kaimo turizmo sodyboje (taip ištraukiant žmogų iš jam įprastos rutinos), o dažniausiai – užsienyje. Kelionės yra ir neblogas būdas santykiams išbandyti.

„Kartais užtenka vienos trumpos kelionės, kad suprastum, jog antrą kartą keliauti su tuo pačiu žmogumi nenorėtum, o ką bekalbėti apie viso gyvenimo kelionę“, - pastebėjo A. Mažeikienė.

Geriau vieną kartą pamatyti ne šimtą kartų išgirsti

A. Mažeikienės teigimu, vieni žmonės keliauja, nes tik kelionėje gali ramiai pabūti su savo artimaisiais, nebėgdami kaip voverė rate: namai – darbas – namai. Kiti – kad pabėgtų, liktų vieni su savimi, pasijustų laisvi. Trečius veda tapatumo, tikrojo savęs paieškos. Tačiau populiariausia visų kelionių priežastis – noras pamatyti, pažinti ir prisiliesti prie istorijos, kitokios aplinkos ir žmonių viskuo: kvapais, skoniu, vaizdais, patirtimi, išgyvenimais.

„Labai džiaugiuosi, kad šiame virtualios realybės ir informacinių technologijų laikotarpyje žmonės nenustoja keliauti, nors, pavyzdžiui, į Fudzijamos kalną šiandien galima pasižiūrėti ir sėdint namuose ant sofos, „YouTube“ vaizdo įraše“, - sakė lektorė.

Anot A. Mažeikienės, keliautojams pradėjo rūpėti ne vien tie kurortai, kuriuose jau yra buvę visi kaimynai - išskirtinumo poreikis lietuviams nebėra svetimas.

Kolekcionuojame potyrius

Kūrybos ekonomikos tyrėja, kelionių organizatoriaus „Baltic Tours“ atstovė dr. Rasa Levickaitė pastebi, jog dėl nuolatinės keliautojų poreikių kaitos kinta ir jų pasirenkamos kryptis. Nors dėl objektyvių priežasčių – kainos ir atstumo – lietuviai daugiausia keliauja po Europą, R. Levickaitės teigimu, vis dažniau keliaujama ir po egzotiškus kraštus, pvz., Okeaniją, Kiniją, Indiją, kurie žada dar rečiau patirtus atradimus.

2014-aisiais šias šalis rinkosi 14 proc. „Baltic Tours“ klientų.

„Jei anksčiau į kelionę daugelis išsiruošdavo „pamatyti“, tai dabar beveik visi nori „patirti“ – tam tikra prasme dabartines keliones galima pavadinti patirčių kolekcionavimu, - komentavo R. Levickaitė. - Ryškėja ir noras visą kelionę kuo stipriau išgyventi per savo asmeninę prizmę, patirtis, potyrius, net nuotykius ir į galvą atėjusias mintis, grįžus dalintis visu tuo su kitais“.

Anot R. Levickaitės, tikėtina, jog būtent pojūčių, potyrių kolekcionavimas turi įtakos ir besikeičiančioms lauktuvėms: jei anksčiau pirkdavome daiktus, kuriuos pasidėdavome kur ant lentynėlės, tai dabar itin populiarėja „maistinės“ lauktuvės, kurios leis patirti šalį ir joje nebuvusiam žmogui.

Komentarai (1)