Įprastinei lietuviškai šeimai, matyt, sunkiai suvokiama, kaip būtų galima vyrui ir žmonai, vaikams ir tėvams šnekėtis skirtingomis kalbomis. Juk dažnai net ir bendraudami ta pačia kalba neišgirsdami vienas kito. Galbūt iš tiesų egzistuoja pagrindas tokioms abejonėms, nes dvikalbystės reiškinys mokslininkus vis dar stebina savo sudėtingumu. Nesenai paaiškėjo, jog dvikalbiai, kalbėdami skirtingomis kalbomis laiką suvokia skirtingai.

Daugelyje kalbų laikas apibūdinamas distancija. Pavyzdys lietuvių kalboje – trumpa pertraukėlė. Panašiai ir anglų kalba - short break. Analogiškai pertraukėlė yra „trumpa” kalbant švedų ir daugeliu kitų kalbų.

Kitas laiko suvokimo būdas yra toks, kai laikas suvokiamas kaip tūrio matas. Pavyzdžiui graikų arba ispanų kalbomis pertraukėlė būtų ne „trumpa” bet „maža”.

Mokslininkams nusprendė išsiaiškinti kuris laiko suvokimo būdas yra tikslesnis ir kuria kalba kalbėdami žmonės turi aiškesnę prabėgusio laiko nuovoką. Tikslui pasiekti jie pasitelkė dvikalbių, kalbančių švedų-ispanų kalbomis savanorių grupę.

Mokslininkai rodė tiriamiesiems vaizdus su besipildančiomis trimatėmis figūromis arba augančiomis linijomis. Abiejų rūšių vaizdai eksperimente atstojo einantį laiką remiantis dvejomis jo suvokimo sampratomis.

Įdomu tai, kad tiriamiesiems davus užuominas arba klausinėjant juos švedų kalba, jie visada tiksliau įvertindavo laiką remiantis laiko distancijos koncepcija, t.y. koncepcija būdinga švedų kalbai, ir būdavo ne tokie tikslūs laiką vertindami remdamiesi tūrio samprata. Analogiški rezultatai buvo gauti ir tiriamuosiuos klausinėjant ispanų kalba.

Tai rodo tik viena. Kalbėdami skirtingomis kalbomis pasaulį suvokiame skirtingai, o pranašesnė laiko suvokimo koncepcija neegzistuoja.

Be to, tai paaiškina ir faktą, kodėl kartais sunkiai randame bendrą kalbą su užsieniečiais, net jei jų kalbą visai neblogai mokame. Ne viskas slypi tik žodžiuose ir gramatikos taisyklėse. Kalba daug sudėtingesnis reiškinys. 

Komentarai (3)