Prekybos centrų lentynose galima rasti pačių įvairiausių rūšių geriamojo vandens: mineralinio, gazuoto ir negazuoto, stalo ir net šaltinio vandens.

Skiriasi jų kaina ir, kaip skelbiama užrašuose ant butelių, sudėtis. O kokia gi jų kokybė? Tai „Ebay“ aukcione įsigytu elektrolizės aparatu nusprendė patikrinti Žemaitijoje gyvenantis Vaidas Žemaitis.

Gauti rezultatai, kuriuos jis paskelbė interneto svetainėje „Būkime vieningi“ ir to paties pavadinimo „YouTube“ kanale, sukrėtė ne tik jį, bet ir nemažą dalį eksperimento stebėtojų. Tačiau mūsų pakalbinti specialistai minėtąjį eksperimentą įvertino skeptiškai.

Sudomino užrašas ant buteliuko

V. Žemaitis interneto svetainei lrytas.lt pasakojo, kad mintis sužinoti, ką geria, kilo pamačius ant parduotuvėje parduodamo vandens butelio „Akvilė“ užrašą – „Tinka kūdikių maisto gamybai“.

„Mane sudomino, kodėl ant vieno buteliuko yra toks užrašas, kad galima duoti ir kūdikiams, o ant kitų nėra,“ – prisiminė pašnekovas.

Todėl jis nusprendė ištirti vandenį elektrolizės būdu – metodu, kuomet elektrodus įmerkus į tirpalą ir prijungus prie elektros srovės atskiriami susijungę cheminiai elementai bei junginiai.

Interneto aukcione V. Žemaitis įsigijo nebrangiai kainavusį elektrolizės aparatą, ant kuriuo etiketės buvo nurodyta, kad jis yra testuotas JAV Maisto ir vaistų administracijos (angl. Food and Drugs Administration, arba trumpiau – FDA).

Ant aparato buvo paaiškinta, ką reiškia spalvos, kuriomis, pamerkus į skystį elektrodus, po 30-60 sekundžių nusidažo vanduo.

Kaip teigė V. Žemaitis, geltona reiškia, kad vandenyje yra silicio junginiai, organiniai mineralai, molibdenas, silicis, fluoridas, kiti organiniai junginiai. Žalia rodo, kad skystyje yra arseno, gyvsidabrio, švino, vario ir natrio. Mėlyna žymi skystyje esančias bakterijas, virusus, kancerogenus, organinį fosforą (trąšas, ploviklius ir pesticidus). Raudona rodo geležį, rūdis ir bakterijas. Balta – šviną, cinką, gyvsidabrį, neorganinius nešvarumus. O juoda signalizuoja apie sunkiuosius metalus (cinką, šviną, varį, chromą, manganą, kadmį.

Tyrė ir šaltinio vandenį

Norėdamas ištirti vandenį V. Žemaitis drauge su sūnumi Ąžuolu prekybos centre nusipirko populiariausią negazuotą geriamąjį vandenį, fasuotą 0,5 litro buteliukuose: „Akvilę“, „Neptūną“, „Rimi“, „Hermį“, „Vitel“, „Vichy“, „Rasą light“, „Rasą kids“, „Žalią girią“ ir „Tichę“.

„Ištyrus vandenį paaiškėjo, kad mūsų geriamasis vanduo – nieko gero. Švariausias pasirodė „Akvilė“, kuris ir buvo pažymėtas, kaip tinkamas kūdikiams. Taip pat geri buvo „Neptūno“ tyrimų rezultatai“, – prisiminė V. Žemaitis, pabrėžęs, kad eksperimento neužsakė joks geriamojo vandens gamintojas, tad jokios paslėptos reklamos čia nėra.

Kaip atrodė V. ir Ą. Žemaičių atliktas eksperimentas, galite pamatyti čia:

Vyras pasakojo, kad bandė tirti ir geriamąjį vandenį iš čiaupo, taip pat pasemtą iš tvenkinio, pelkės ar net parsineštą iš prie Lopaičių piliakalnio tekančio šaltinio, kurį vietos gyventojai laiko turintį gydomųjų galių. Šaltinio vanduo pasirodė esąs švariausias. Tiesa, pastarųjų eksperimentų rezultatų V. Žemaitis dar nepademonstravo.

Abejoti kokybe pagrindo nėra

V. Žemaičio eksperimentas sulaukė labai daug reakcijų internete. Vien po įrašu buvo palikta 40 komentarų, socialiniame tinkle „Facebook“ juo buvo pasidalinta 153 kartus, o „YouTube“ kanale eksperimentas jau sulaukė per 53 tūkst. peržiūrų.

Tad ar verta baimintis, kad parduotuvėse parduodamas vanduo yra nešvarus ir gali kelti pavojų mūsų sveikatai? Apie tai pasiteiravau specialistų.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė-valstybinė maisto produktų inspektorė Vilija Galdikienė pasakojo, kad Lietuvos rinkoje platinamam natūraliam mineraliniam vandeniui ir stalo vandeniui taikomi aukščiausi Europos Sąjungos ir nacionaliniai vandens saugos ir kokybės standartai.

„Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba kiekvienais metais nuosekliai vykdo šio sektoriaus kontrolę ir stebėseną. Todėl remiantis ilgametės kontrolės duomenimis, galima pagrįstai teigti, kad abejoti natūralaus mineralinio vandens ar stalo vandens sauga ar kokybe pagrindo nėra“, – nuramino V. Galdikienė.

Anot specialistės, Lietuvos rinkoje parduodamus fasuojamus vandenis galima būtų suskirstyti į 4 grupes: natūralų mineralinį, šaltinio, geriamąjį ir stalo vandenį. Natūralus mineralinis vanduo pasižymi natūraliu švarumu ir originalia ir pastovia chemine sudėtimi, kurią nulemia ištirpusios mineralinės medžiagos, mikroelementai ir kitos sudėtinės dalys, lemiančios vandens teigiamą poveikį žmogaus organizmo fiziologinėms funkcijoms.

Natūralaus mineralinio vandens paruošimas griežtai kontroliuojamas, šio vandens neleidžiama dezinfekuoti, siekiant apsaugoti nuo taršos natūralus mineralinis vanduo fasuojams išgavimo vietoje. Natūralus mineralinis vanduo yra vienintelis maisto produktas, kurį oficialiai pripažįsta valstybė, t. y. valstybės įgaliota institucija įvertina, ar požeminis vanduo atitinka natūraliam mineraliniam vandeniui taikomus reikalavimus ir apie tai oficialiai paskelbia.

Šaltinio vanduo panašus į natūralų mineralinį vandenį. Jis yra originalios cheminės sudėties, kurią lemia jame ištirpusios mineralinės medžiagos, mikroelementai ir kitos sudėtinės dalys, išpilstomas vandens gavybos vietoje į pakuotes, nėra dezinfekuojamas, tačiau dėl įvairių priežasčių nėra teiktas oficialiai pripažinti, arba nepripažintas natūraliu mineraliniu vandeniu. Stalo vanduo – nealkoholinis gėrimas, gaminamas į geriamąjį vandenį pridedant natūralaus mineralinio vandens arba šaltinio vandens, arba mineralinių medžiagų.

Stalo vanduo gali būti aromatizuotas kvapiosiomis medžiagomis ir (ar) vitaminizuotas.

Fasuojamas geriamasis vanduo yra paruoštas (pvz.: nugeležintas, suminkštintas) geriamasis vanduo. Geriamasis vanduo gali būti fasuojamas panaudojat viešai tiekiamą vandenį, arba iš įmonės naudojamų gręžinių. Gali būti dezinfekuojamas.

Vandens be priemaišų maistui vartoti negalima

V. Žemaičio atliktą eksperimentą ir jo rezultatus V. Galdikienė pakomentavo taip: „Elektrolizės metu atskiriami vandenyje ištirpę cheminiai elementai bei junginiai, per juos leidžiant elektros srovę. Taigi, šis metodas parodo, kad geriamajame vandenyje yra ištirpusių mineralinių medžiagų.

Natūraliame vandenyje jų ir turėtų būti, nes grynas, be jokių priemaišų vanduo vadinamas distiliuotu. Maistui distiliuoto vandens vartoti negalima. Dėl iškrintančių nuosėdų spalvos taip pat reikėtų nuodugnesnio vertinimo. Elektrolizėje gali būti vartojami tirpieji arba netirpieji anodai. Elektrolizės metu tirpiojo anodo metalas tirpsta, oksiduojasi ir į tirpalą pereina metalo, iš kurio sudarytas anodas, jonai.

Svarbu pabrėžti, kad vanduo gamtoje niekuomet nebūna chemiškai grynas, jame yra ištirpusių įvairių mineralinių druskų. Paprastai vandenyje vyrauja makroelementai: kalcio, magnio, natrio, kalio katijonai ir chloridų, sulfatų, karbonatų anijonai.

Vandenyje būna ištirpusių ir būtinųjų organizmo gyvybinėms funkcijoms palaikyti elementų: fluoridai, mangano, cinko, varis ir kt. Šių medžiagų kiekį apsprendžia geologinės sąlygos, uolienos, kuriose slūgso ar pro kurias filtruojasi vanduo.

Geriamasis vanduo yra maisto produktas, reikšmingas kaip mineralinių medžiagų (įvairių druskų) šaltinis. Literatūroje pateikiama fiziologiniu požiūriu žmogui palankiausia vandenyje ištirpusių mineralinių medžiagų koncentracija yra 350–1000 mg/l. Negaudami šių druskų su vandeniu, turėtume jų gauti papildomai su kitu maistu arba geri maisto papildus.

Tačiau į geriamąjį vandenį gali patekti ir dėl žmogaus veiklos (pvz. pesticidai) ar dėl vandens ruošimo (pvz.: dezinfekcijos) atsiradę cheminės medžiagos. Į geriamąjį vandenį galinčių patekti cheminių (toksinių) medžiagų koncentracija yra reguliuojama ir kontroliuojama atliekant laboratorinius tyrimus“.

Eksperimentas nekorektiškas, o interpretacija – vienpusė

Minėtąjį eksperimentą paprašiau pakomentuoti ir Kauno technologijos fakulteto Cheminės technologijos fakulteto Fizikinės ir neorganinės chemijos katedros docento Egidijaus Griškonio. Mokslininkas šį eksperimentą pavadino nekorektišku, mat rezultatai, veikiausiai dėl žinių trūkumo, interpretuoti labai vienpusiškai, neatsižvelgiant į kitas svarbias dalis.

„Elektrolizei svarbu ne vien tai, kas yra tirpale, šiuo atveju – vandenyje, bet ir tai, kokie elektrodai buvo įkišti, iš ko jie padaryti, kokia buvo leidžiama elektros srovė, kokia susidarė įtampa ir dar daugybė kitų parametrų, kurie yra reikšmingi elektrolizės procesams.

Priklausomai nuo visų šių dalykų gali kilti įvairiausių reakcijų. Vienpusiškai prisirišti tik prie vandens rūšių yra nekorektiška“, – paaiškino doc. E. Griškonis.

Anot docento, skirtingomis spalvomis tirpalai gali nusidažyti vien dėl to, kad leidžiant elektros srovę skystyje esančios medžiagos sąveikauja su elektrodo medžiaga, iš kurios jis yra padarytas, pvz., grafitu ar kokiu nors metalu.

„Jeigu elektrodai bus platininiai, išvis nepamatysite tų spalvų. Jais tiriant vandenį, į kurį bus įberta valgomosios druskos, tai yra natrio chlorido, galbūt nebent pajusite chloro kvapą, išsiskiriantį prie vieno iš elektrodų, nes skirsis chloras. Na ir ką? Tai yra tiesiog elektrochemija ir reikia visus šituos dalykus žinoti“, – sakė mokslininkas.

Doc. E. Griškonis prisiminė, kaip prieš keletą metų panašius „tyrimus“ žmonėms demonstruodavo vandens filtrus norintys parduoti asmenys.

„Ir pas mane buvo atklydę, bet, kai aš paaiškinau, ką jie čia daro ir kokius fokusus krečia, išėjo, nebepasirodė ir nebeskambino. Neišmanantiems žmonėms tai, ką jie rodo, be abejo, įspūdį padaro. O aš išvadinau šarlatanais ir viskas“, – prisiminė universiteto dėstytojas.

Pašnekovo teigimu, panašius eksperimentus šiais laikais daro daug kas, bet teisingos interpretacijos dėl riboto žinojimo nedaug kam pavyksta.

Galima gerti ir vandenį iš čiaupo

Taigi, panašu, kad dėl parduotuvėse parduodamo geriamojo vandens kokybės nerimauti nėra reikalo. O kaip gi vanduo iš čiaupo? Ar jį saugu gerti?

V. Galdikienė priminė, kad Lietuvoje viešai tiekiamą vandenį vartoja apie 80 proc. Lietuvos gyventojų. Kita dalis geriamuoju vandeniu apsirūpina individualiai iš privačių gręžinių, šachtinių šulinių.

„Viešajam geriamojo vandens tiekimui naudojamas požeminis, dauguma atvejų giliųjų vandeningųjų horizontų vanduo patikimai apsaugotas nuo taršos.

Įvertinus geriamojo vandens tiekėjų vykdomos geriamojo vandens programinės priežiūros ir valstybinės geriamojo vandens kontrolės duomenis galima teigti, kad viešai tiekiamas geriamasis vanduo yra saugus ir kokybiškas. Tačiau atskirais atvejais jame nustatoma padidintas chemikų (toksinių) rodiklių: fluoridų, boro (šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje), padidintas arseno (Raseinių r. savivaldybė) kiekis; padidintas geležies, mangano, amonio bei kitų kokybinių rodiklių kiekis“, – pažymėjo specialistė.

Pasak pašnekovės, viešai tiekiamo geriamojo vandens kokybę lemia įvairūs veiksniai: požeminio vandens kokybė, vandens tinklų būklė, vandens sunaudojimas ir ypač vandens paruošimas. Todėl tokio vandens kokybė yra skirtinga tiek atskiruose regionuose, tiek atskiruose vandentiekiuose, tiek konkrečiose geriamojo vandens vartojimo vietose.

V. Galdikienės teigimu, viešai tiekiamą geriamąjį vandenį galima gerti iš čiaupo ir nevirintą. Tačiau konkrečiu atveju reikėtų įvertinti geriamojo vandens kokybę (kokybiškas vanduo yra skaidrus, bespalvis, neturintis specifinio skonio bei kvapo), vidaus vandentiekio tinklų būklę, vandens sunaudojimą. Dėl tikslesnės informacijos kreiptis į vandens tiekėją, savivaldybę, ar VMVT.

Informacija apie viešai tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę Lietuvoje vartotojams yra prieinama geriamojo vandens tiekėjų interneto svetainėse.

Kad geriamąjį vandenį būtų saugu vartoti, jis yra nuolat tikrinamas. Geriamojo vandens tiekėjai, maisto tvarkymo įmonės, visuomeninių pastatų savininkai yra įpareigoti vykdyti geriamojo vandens programinę priežiūrą ir užtikrinti geriamojo vandens saugą ir kokybę.

„Kiekvienais metais geriamojo vandens tiekėjai iš viso atlieka apie 150 tūkstančių geriamojo vandens programinės priežiūros tyrimų. VMVT kontroliuoja geriamojo vandens programinės priežiūros vykdymą.

Be to, VMVT teritorinės tarnybos ima viešai tiekiamo geriamojo vandens mėginius laboratoriniams tyrimams pagal patvirtintus planus, įmonių tikrinimų metu įtarus, kad geriamojo vandens sauga ir/ar kokybė neatitinka teisės aktų reikalavimų, tiriant vartotojų pranešimus, kitais nustatytais atvejais.

Nustačius, kad geriamasis vanduo nesaugus, geriamojo vandens tiekimas sustabdomas, informuojami gyventojai, geriamojo vandens tiekėjai privalo užtikrinti alternatyvų geriamojo vandens tiekimą“, – paaiškino maisto produktų inspektorė.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Lrytas.lt

Autoriai: Giedrė Balčiūtė

Komentarai (10)