Seksas atsirado tam, kad daugialąsčiai organizmai būtų apsaugoti nuo užkrečiamų vėžio formų.

Kiekvieno asmens genomo unikalumas mažino užsikrėtimo tikimybę ir sudarė sąlygas vystyti apsauginius mechanizmus, rašoma DELFI.lv.

Daugialąsčiai organizmai dauginasi lytiniu būdu. Pirmi lytiniu būdu dauginęsi organizmai atsirado daugiau kaip prieš 540 mln. metų. Dauginimasis nelytiniu būdu – kur kas greitesnis ir efektyvesnis procesas. Palankiomis sąlygomis bakterijos gali dalintis kas 30–60 min. Būtent todėl lytinio dauginimosi fenomeno atsiradimas seniai domina evoliucijos mokslo atstovus.

Pagal vieną versiją, seksas ir lytinis dauginimasis atsirado dėl organizmų adaptavimosi prie ligas sukeliančių mikrobų.

Dauginantis nelytiniu būdu, palikuonys paveldi visus tėvų požymius, dauginantis lytiniu būdu, palikuonis gauna individualų tėvo ir motinos genų rinkinį, o kai kurie genų rinkiniai gali būti atsparesni ligoms.

Tiesa, tai nepaaiškina, kodėl stabiliose populiacijose išlieka lytinis dauginimasis. Prancūzų tyrėjai iš Monpeljė universiteto mano – seksas reikalingas tam, kad apsaugotų nuo užkrečiamų vėžio formų, kai vėžinės ląstelės arba jų sankaupos gali persiduoti iš vieno asmens kitam, be to, recipiento imuninė sistema jų neatmeta, ir taip atsiranda vėžys.

Žinomos trys užkrečiamo vėžio rūšys: šunų transmisinis venų vėžys, Tasmanijos velnio snukio vėžys ir dvigeldžių moliuskų transmisinė leukemija. Šiuo metu nerasta užkrečiamų žmonių vėžio formų.

„Nė viena iš sekso egzistavimą aiškinančių teorijų negali paaiškinti, kodėl visi daugialąsčiai gyvūnai nuolat užsiima seksu, o ne kartais, nors to pakaktų, norint pasikeisti genais vardan apsaugos nuo parazitų ir nuo virusų. Radome paaiškinimą, kodėl taip yra“, – pasakojo tyrimui vadovavęs Fredericas Thomasas.

Pasak tyrėjų, užkrečiamų vėžio formų atsirado todėl, kad sterblinių plėšrūnų, moliuskų ir šunų protėvių genetinės įvairovės lygis buvo gana žemas. Tokiu atveju vėžinės ląstelės gali įsikurti naujo šeimininko organizme, apsimesdamos „savomis“, naudotis ištekliais ir nekontroliuojamos daugintis.

Tai buvo būdinga ir pirmiems daugialąsčiams padarams, kurie dauginosi nelytiniu būdu. Jų genetinė įvairovė buvo maža, laikui bėgant beveik nesikeitė, todėl vėžinės ląstelės galėjo netrukdomos plisti po visą populiaciją ir bet ką užkrėsti.

Taigi lytinio dauginimosi uždėti apribojimai suteikė svarbų evoliucinį pranašumą – organizme atsirado vėžinių ląstelių atpažinimo ir sunaikinimo mechanizmas. Lytinis dauginimasis sumažino užkrečiamų vėžinių ląstelių suderinamumą su potencialiais recipientais, pamažino individualią užkrečiamumo riziką, taip pat riziką, kad vienas ar kitas tėvas perduos vėžį vaikui. Be to, dėl naujų genetinių variacijų vystėsi imuninė sistema.

„Veiksmingas būdas apsisaugoti nuo užkrėtimo – skirtis nuo kitų rūšių ir turėti genetiškai unikalių palikuonių, – aiškino tyrėjai. – Lytiniu būdu besidauginantys organizmai suformuoja lytines ląsteles ir sukuria palikuonių su visiškai nauju genomu. Tai sumažina piktybinių ląstelių infekcinių linijų galimybę prisitaikyti prie naujo šeimininko ir didina tikimybę, kad recipiento organizmas gali aptikti piktybines ląsteles.“

Tyrimo autorių nuomone, tai rodo keli dalykai, pvz., tai, kad lytinis dauginimasis nėra būdingas bakterijoms, vienaląsčiams organizmams, daugeliui primityvių grybelių ir augalų, kuriems vėžio nebūna arba pasitaiko labai retai.

Bus nelengva patvirtinti tokią hipotezę, pripažįsta tyrėjai. Jie pirmi iškėlė tokią versiją, gali būti, kad ji sudomins ir kitus mokslininkus.

„Turint galvoje onkologinių procesų paplitimą ir potencialių vėžinių ląstelių perdavimo būdų įvairovę, lytinis dauginimasis gali būti laikomas mažiau rizikingu ir patogesniu būdų susilaukti gyvybingų palikuonių“, – reziumavo tyrimo autoriai.

Komentarai (1)