„Mūsų smegenys taip veikia, kad mėgstame būti tose rogėse, kur esame įpratę būti“, – sakė Vilniaus universiteto neuromokslininkė dr. Urtė Neniškytė laidoje „DELFI diena“. „Aš manau, kad žmonės supranta, kas yra neuromokslas, kad tai yra kažkas apie smegenis ir kaip jos veikia. Bet, pavyzdžiui, mitas, kad mes naudojame tik 10 proc. savo smegenų. Tai yra visiška netiesa, bet labai daug kas tuo tiki. Yra ir daugiau mitų, pavyzdžiui, mokymosi stiliai, kad yra kinestetinis, vizualinis ir tam mokytojai skiria savo laiką, kad sukurtų mokymosi medžiagą šiems stiliams, kurie yra nepagrįsti. Jie tik blogina mokymosi rezultatus. Tai yra mitas, kuriuo tiki daugiau nei 80 proc. mokytojų pasauliniu mastu.“

– Gavote kvietimą ir dalyvavote forume, pavadintame – Neuromokslas ir ateitis. Koks tas forumas ir kuo jis svarbus?

– Šiais metais, kaip ir kas ketverius metus, vyko Tarptautinės smegenų tyrimų organizacijos tarptautinis forumas. Tai yra forumas, kuriame susirenka viso pasaulio neuromokslininkai. Šiais metais jame buvo itin daug dėmesio skiriama neurošvietimui. Buvo kalbama, kaip neuromokslai turėtų prisidėti prieš švietimo, būtent atvedant tą švietimą į ateitį ir pagerinant jį.

Geriausiai man visą šį forumą apibendrina mintis, kad kaip mokslas jau pakeitė švietimo apsaugą, taip neuromokslas turėtų pakeisti ir mūsų švietimą. Jis turėtų ateiti į švietimą, kad jis būtų efektyvesnis, kad kiekvienam taptų prieinamesnis. Forume buvo netgi pasakyta, kad švietimo krizę patiriame pasauliniu mastu, nepaisant to, kad apie tą krizę labai dažnai kalbame Lietuvoje.

– Forume dalyvavo įvairių šalių švietimo ministrai. Kiek žinoma, Lietuvos atstovų nebuvo. Ar pasaulio ministrai domisi šia sritimi?

– Forumas vyko labai toli – Pietų Korėjoje, manau, kad tai ir apribojo galimybes. Iš tiesų buvo apie 20 ministrų, o iš Europos buvo 2-3, bet tai gali būti susiję su labai dideliais laiko kaštais.

Iš to, ką mes išgirdome, iš karto atsiranda tam tikras pasipriešinimas. Mūsų smegenys taip veikia, kad mėgstame būti tose rogėse, kur esame įpratę būti. Dabar susirenka žmonės, kurie nieko nėra girdėję apie tą neurošvietimą. Žinoma, mes girdime tinkamą kritiką iš vienos Pietų Afrikos atstovės, su kuria kalbėjau. Ji klausė, ką mes čia kalbame apie neuroedukaciją, jeigu pas mus trečdalis vaikų ateina į mokyklą pavalgyti, nes namuose jie neturi. Kodėl mes kalbame apie neurošvietimą tada? Taip, ir Lietuvoje mes turime vaikų, kurie į mokyklą ateina pavalgyti. Lūkestis yra toks, kad neuromokslo atėjimas į švietimą būtent leistų efektyviau išnaudoti tą laiką, kurį mes skiriame mokslui.

– Ar yra pasaulyje šalis, kur neuromokslo yra mokoma mokykloje?

– Neuromokslas paprastai mokyklose yra paliečiamas labai pavirštutiniškai, tik biologijos pamokose. Turime suprasti du frontus, kaip neuromokslas turėtų ateiti į švietimą. Viena vertus, mes turėtume mokyti pačius mokinius, apie tai, kaip jų smegenys keičiasi mokantis, ir apie mąstymą, apie tai, kaip mąstau. Individualių mokytojų organizuojamos priemonės parodė, kad net su pradinukais mes galime šnekėti apie tai, kaip jų smegenys veikia, kaip veikia mokymosi procesas. Tai pakeičia jų požiūrį į mokymosi strategijas. Kitas frontas, apie kurį turime kalbėti, tai, kad turime ugdyti naujuosius mokytojus. Reikia į jų ruošiamas ugdymo programas įtraukti neuromokslą, kad jie irgi suprastų , kokie yra motyvacijos, mokymosi pagrindai, kas yra efektyvios mokymosi technikos. Iš tiesų, yra labai daug mokymosi mitų, kuriais vis dar tiki patys mokytojai. Mokytojai labai daug laiko skiria tam, kad sektų tais mitais.

– Egzaminų rezultatai rodo, kad mes nelabai mokame matematikos, kad tai yra problema. Jūsų akimis, kodėl jau laikas neuromokslą integruoti į šiuolaikinį švietimą?

– Tai nėra nesuderinama. Taip, mes turime išmokyti matematikos ir, deja, mes matematikos neišmokome. Kodėl? Galbūt reiktų pradėti ieškoti būtų, kaip mes visą situaciją galėtume pagerinti. Galbūt neuromokslas galėtų padėti. Jeigu mes kalbame apie ugdymą, pagrindinės neuromokslų kryptys yra skiriamos raštingumui ir matematikai. Ne tik lietuviams, bet ir visame pasaulyje tai yra pačios aktualiausios sritys.

Tose srityse jau padaryta labai daug proveržio, yra išgrynintos technikos, ką ir kaip reikėtų daryti. Neuromokslinikai, dirbantys šiose srityse, jau pradeda bendradarbiauti su švietimo ministerijomis, ruošti metodikas, nes tikslas yra toks, kad mokytojas, pasiėmęs tą medžiagą, galėtų identifikuoti individualius to mokinio iššūkius ir parinkti tinkamas intervencijas. Tos medžiagos yra labai daug, bet dažnai ji yra sunkiai pasiekiama, nes ją sunku surasti.

– Ar ugdant mokinius mes turėtume proveržį?

– Vien to neužtektų, bet tai turėtų padėti. Žmogaus smegenys negali „multitaskinti“, tai yra mitas, kuriuo mes įtikiname vaikus.

– Jeigu to nėra, tai kuo jūs tai pavadintumėte?

– Mes matome, kad mūsų smegenys keičia aktyvumo taškus. Jeigu mes darome dvi užduotis vienu metu, tai tos sritys keičiasi. Galėtume sakyti, kad tai yra „multitaskinimas“, išskyrus vieną problemą. Mūsų smegenys galėtų būtų sulyginami su muzikos stiprintuvu, kai jį įjungi muzika dar nergroja, reikia palaukti, kol sušyla lempos. Mūsų smegenys irgi turi įšilti. Tai reiškia, kad pasirinkimas vienu metu daryti ne vieną, o dvi užduotis, labai mažina smegenų efektyvumą.

– Kaip siūlytumėte šviesti mokinius ir juos sudominti?

– Manau, kad mokinių sudominti nereikia, tai įdomi tema. Aš jau kelerius metus važinėju po mokyklas ir šnekuosi apie smegenis. Man nei karto nekilo problemos, kad mokiniams yra neįdomu. Mums visiems įdomios smegenys, nes kai kalbame apie jas, kalbame apie mus pačius. O kaip tai integruoti į švietimo programą, turbūt yra švietimo specialistų iššūkis, bet, manau, tai turėtų būti integruojama dalimis, paaiškinama.

Komentarai (4)