Mokslininkai baiminasi „X ligos“ protrūkio: niekas negali pasakyti, kokia tai bus liga, bet pandemija neabejotinai įvyks ()
Anksčiau ar vėliau tai įvyks: itin užkrečiamos, mirtinos infekcijos mastas pasieks epideminį, o tuomet išplis didelėje pasaulio dalyje. Niekas negali pasakyti, kokia tai bus liga, tačiau galima pabandyti nuspėti, koks yra realiausias būdas jai atsirasti ir kaip žmonija tam gali pasiruošti.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
2018-aisiais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) atnaujino padidinto epideminio potencialo ligų, prieš kurias nėra efektyvių poveikio priemonių ir į kurias būtina atkreipti padidintą dėmesį, sąrašą.
Šiuo metu labiausiai baiminamasi šių grėsmių: Ebolos ir Marburgo viruso, Zikos viruso, atipinės pneumonijos (SARS) ir Artimųjų Rytų respiracinio sindromo koronavirusinės infekcijos (MARS) sukėlėjų, Krymo-Kongo hemoraginės (CCHF) ir Rifo slėnio (RFV) karštligės, Nipos ir Lassa virusų. O šią bauginančią seką užbaigia mįslingoji „X liga“.
Kai kurios iš šių infekcijų yra plačiai žinomos, kitos – mažiau, tačiau esmės tai nekeičia. Lassa karštinė yra platinama graužikų, sukelia stiprų kraujavimą, pacientai su šia diagnoze dažnai miršta. Marburgo virusas yra perduodamas organizmo skysčiais, taip pat sukelia karštinę ir kraujavimą, bei mirtį. Krymo-Kongo karštinę platina erkės – ta pati hemoragija ir mirtis. Nipos virusas perduodamas tiesioginio kontakto su užsikrėtusiais asmenimis metu, sukelia sudėtingą smegenų uždegimą ir mirtį. Tokiu pačiu būdu plinta ir Rifo slėnio virusas, gebantis sukelti ir smegenų uždegimą, ir mirtį. Kaip yra perduodama ir kaip pasireiškia „Liga X“, nežino net PSO ekspertai, rašoma „Populiarnaja mechanika“.
Tačiau vien šios ligos atsiradimas sąraše jau yra svarbus ženklas. Į „šnipų“ panašus šios virtualios ligos pavadinimas demonstruoja gana realią kol kas nežinomos ir netikėtai atsirasiančios ligos grėsmę. Nuo patogeno, kuris dar neaptiktas, nepastebėtas, negali būti perduodamas žmogui ar apskritai net neegzistuoja. Panašiu būdu 1918-1919 metais užgriuvo „Ispaniškasis gripas“, nauja tiems laikams gripo padermė, kuri nusinešė daugiau nei 50 mln. žmonių gyvybių. Siekiant, kad tai ir vėl nepasikartotų, kad visų būtinų priemonių būtų imtasi iš anksto, „Liga X“ ir buvo įrašyta į galimų pavojų sąrašą.
Šaltiniai: kariuomenės tyrimai
Tikėtina, kad tokios nežinomos ligos sukelėju taps dirbtinai sukurtas organizmas – virusas ar bakterija, kuriami efektyviam bakteriologiniam ginklui išgauti. Tokias kultūras kūrė slaptose SSRS ir JAV laboratorijose, o ir šiandien Rusijoje ir kitose valstybėse yra saugomi jų pavyzdžiai. Mažiausiai saugomi. Yra įrodymų, kad panašios programos vis dar egzistuoja ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, 2017-aisiais pabėgėlio iš Šiaurės Korėjos kraujyje buvo aptikti juodligės antikūnai. 2014-aisiais kompiuteryje, kuris buvo perimtas iš ISIS smogikų, buvo aptikti darbo su maro lazdelėmis įrašai.
Beje, incidentai su „valstybinio“ biologinio ginklo pavyzdžiais nutinka itin retai ir nedideliu mastu, o teroristinėms grupuotėms darbas su pavojingais patogenais yra pernelyg sudėtinga užduotis technine prasme. Tačiau ši situacija gali netrukus netrukus pasikeisti: 2017-aisiais Kanados biologai paskelbė rekonstravę senovinio arklių raupų ortovirusą. Jau tuomet specialistai ne juokais sunerimo, nes aprašytą metodą gali panaudoti ir darbui su žmogui grėsmę keliančiais patogenais.
Šaltiniai: šikšnosparniai ir kiaulės
Labiau tikėtinas grėsmės šaltinis yra gyvūnai. Daugiau nei pusė naujų ligų, aptiktų per paskutinį šimtmetį, yra zoonozinės. XX a. pradžioje atsiradęs ŽIV mutavo iš beždžionių imunodeficito viruso, kuris apkrėtė Vakarų Afrikos gyventojus, valgiusius jų mėsą. Ten pat 2013-2016 metais išplitusi Ebolos karštinės epidemija prasidėjo nuo berniuko, kuriam įkando šikšnosparnis.
Pastarieji apskritai yra didesnio kiekio patogenų, negu bet kurių kitų žinduolių, rezervuaras; jų arsenale – Marburgo, Nipos, Lassa virusai ir SARS. Šikšnosparnių imuninė sistema leidžia daugeliui virusų išlikti ir plisti jų populiacijoje. Patogenai išsilaiko tik dėka šių gyvūnų išskirtinės fiziologijos: miego metu jų kūno temperatūra staigiai sumažėja, o skraidant kyla aukščiau 38 laipsnių Celsijaus, kokia pas žmogų būna karštinės metu. Patekęs į žmogaus organizmą toks „išlavintas“ patogenas yra pasirengęs greitai veikti.
Pastaruosius dešimtmečius, kuomet žmogaus veikla užima vis didesnę natūralios laukinių gyvūnų terpės vietą, mes kontaktuojame vis glaudžiau ir už tai mokame naujų epidemijų židinių atsiradimu. Taip buvo ir 2002-aisiais SARS atveju, kuomet kinų fermeriui įkando laukinė civeta.
Tačiau dar lengviau virusų šaltiniu gali tapti tie gyvūnai, kurie jau kadaise tapo neatsiejama žmogaus ūkio dalimi. Tūkstantinės jų bandos leidžia susidaryti naujų zoozonų terpei. Mutuodami gyvulių patogenai įgyja gebėjimą persiduoti žmonėms ir išgyventi mūsų organizmuose. Pavyzdžiui, paukščių gripas N5H1 išmoko užkrėsti žmogų ne iš pirmo bandymo, o tik praėjusio amžiaus pabaigoje. Kiaulių gripas H1N1 2009-2010 metais sukėlė pandemiją, kuri nusinešė apie 14 tūkst. žmonių gyvybių.
Šaltiniai: Jau žinomi virusai
Mūsų visų laimei, H1N1 viruso grėsmė nebuvo didelė. Kiaulių gripo viruso paderme užsikrėtė šimtai tūkstančių, o mirtingumas sudarė vos 0,02 proc. Mirtingumas nuo paukščiau gripo H1N1 jau sudaro apie 60 proc., tačiau virulentiškumas – gebėjimas užkrėsti ir plisti – jau gerokai žemesnis, ir persiduoti nuo žmogaus žmogui kol kas nesugeba. Tačiau teoriškai niekas netrukdo atsirasti tokiai viruso pandeminei padermei, kuri apjungtų paukščių gripo mirtingumą ir kiaulių gripo virulentiškumą. Laboratoriniai eksperimentai parodė, kad H151 iš tiesų gali pavirsti itin greitai plintančiu gripu, kuris tarp žmonių plistų pačiu sparčiausiu, oro-lašeliniu būdu. Mokslininkai yra paskaičiavę, kad šiais laikais pandemija, panaši į „ispaniškąją“, nusineštų ne mažiau nei 62 mln. gyvybių.
Negalima nurašyti ir kitų jau patikrintų žmonijos priešų, tokių kaip ŽIV, maliarija ar tuberkuliozė. Nepaisant antiretrovirusinės terapijos sėkmės, ŽIV mutuoja itin sparčiai, ir šiandien iki 10-15 proc. naujai susirgusiųjų užsikrečia jau naujomis, atsparesnėmis gydymui padermėmis. Greitai atsparumą antibiotikams vysto ir tuberkuliozė. Anot medikų, 2016-aisiais itin atsparia vaistams forma buvo užsikrėtę 500 tūkst. žmonių, daugiau nei 110 pasaulio šalių. Dėl globalaus atšilimo mirtį nešanti maliarija plinta gerokai toliau už savo „tradicines“ ribas tropikuose.
Šaltiniai: virusai iš sąrašo
PSO įvardijo ir kelis galimus pretendentus į „Ligos X“ sukėlėjus. Pavyzdžiui, Nipos virusas. Egzistavęs išskirtinai Malaizijos skraidančių šunų populiacijoje, dėl gyvulininkystės plėtros pradėjo plisti tarp kiaulių, o jau po kontakto su jomis užsikrėtė ir žmonės; pirmoji banga prasidėjo 1998-aisiais. Ligos gydymo taip ir neatrado, o mirtingumas siekia 40-75 proc. visų užsikrėtusiųjų.
Atipinė pneumonija (SARS) demonstruoja puikias savybes persiduoti nuo žmogaus žmogui ir 2002-2003 metais tapo pirmosios XXI a. pandemijos priežastimi. Per kelis mėnesius koronavirusas apskriejo visą pasaulį, ir tik didžiulis medikų dėmesys bei jų pastangos leido sustabdyti plėtrą. „Klausimas nėra „kas bus, jeigu“, o „kas bus ir kada“, – tvirtina Virdžinijos universiteto profesorius ir virusologas Frederickas Haydenas.
„Ligos X“ grėsmė yra gana reali, nepaisant dabartinio jos virtualumo, ir medicinos organizacijos visame pasaulyje ruošiasi ją pasitikti.
Gynyba: užtvankos statybos
Vienintelis patikimas būdas sustabdyti virusines pandemijas yra vakcinos. Skiepai padėjo įveikti daugelį siaubingų ligų, naikinusių žmoniją šimtus ar tūkstančius metų. Ir šiandien pagrindinis dėmesys yra skiriamas būtent šiai krypčiai. Medikai jau išmoko greitai adaptuoti vakcinas reguliariam naujų gripo sezoninių padermių atsiradimui, išmoks dirbti ir su pandeminėmis. Nepaisant sunkumų, tęsiamas kruopštus vakcinų nuo ŽIV ir Zikos viruso kūrimas. Tačiau kaip saugotis „Ligos X“ – patogeno, kurio gal dar net nėra aptikta ir kuris gali būti visiškai nežinomas mokslui?
Būtent todėl medikai ir kalba apie būtinybę sukurti efektyvią globalią priešpriešos pandeminėms grėsmėms, nepaisant jų sukėlėjų, sistemą. Pandemijos vystymąsi PSO skiria į šešias fazes, pradedant nuo jos cirkuliacijos išskirtinai tarp gyvūnų, perdavimo žmonėms, išplitimo skirtingose valstybėse ir žemynuose – iki pat popandeminės fazės ir pasirengimo naujai bangai. Kiekviena fazė turi savo rekomenduojamus veiksmus ir priemones, įskaitant jau žinomų ir naujų grėsmių nuolatinio stebėjimo bei kontrolės centrus, priemones jų sulaikymui – ir tik tuomet yra išskiriami būdai juos gydyti. Tokia veiksmų schema yra lyginama su užtvankų ir kanalų tinklu, kurie kuriame sistemingai ir iš anksto, o ne paskutiniu momentu, kuomet jau artėja potvynis.
Tą patvirtina ir jau minėtos ligos iš PSO sąrašo. Dažniausiai ligų protrūkiai pasireiškia Afrikos, Centrinės Amerikos, Pietryčių Azijos valstybėse, kur ne tik knibžda virusų židiniai, tačiau ir medicina nėra pakankamai išvystyta, kad laiku sureaguotų ir izoliuotų infekciją. Galima sakyti, kad epidemija kyla ne tiek dėl viruso ar bakterijos veiksmų, kiek dėl netinkamos sveikatos apsaugos sistemos. Pavyzdžiui, šiuo metu Ebolos epidemija Konge ar choleros – Jemene siautėja dėl vykstančių karo veiksmų, kurie užkerta kelią efektyviai medicinos pagalbai.
Gynyba: skubios priemonės
Sulaikyti ligas derėtų pačioje jų atsiradimo pradžioje, ir veikti tenka nutolusiuose, pusiau civilizuotuose kraštuose. Jų lokalios savybės ir vietos sąlygos gerokai apsunkina medikų darbą. Anot „Gydytojai be sienų“ belgų skyriaus vadovės Marie-Christine Ferir, vietos gyventojai prastai suvokia infekcijos prigimtį ir prieš ją naudojamų priemonių reikalingumą.
2019-ųjų vasarą ji buvo viena iš kovojusių su Ebolos virusu Konge.
„Neužtenka pristatyti tinkamų vaistų – būtina išaiškinti jų vartojimo būtinybę. Guldymas į ligoninę dažnai priimamas su baime, lyg guldytum į kapines, – pasakojo ji leidiniui PM. – Mes negalime hospitalizuoti nieko prieš jo valią. Tenka dėti nemenkas pastangas tam, kad įtikintume pacientus jų izoliacijos svarba – jeigu ne ligoninėje, tai bent jau namuose“.
Tokia medicininė izoliacija nėra tapati karantinui: jos tikslas yra apriboti jau užsikrėtusių žmonių kontaktą su potencialiais ligoniais.
Tradicinis karantinas žmonėms yra skiriamas be jokios diagnozės, dažnai – visam regionui. Tokių priemonių buvo imtasi ir juodligės protrūkio Jamalsko rajone (Rusija) metu 2016-aisiais. Skelbti tokias priemones gali vietos valdžia, jeigu tai siūlo medikai. Istorijoje buvo ne vienas sėkmingas karantino pritaikymo atvejis, nors pasiteisina jis toli gražu ne visais atvejais.
Visų pirma, karantinas pažeidžia konstitucinę teisę laisvai judėti. Antra, pasiekti šimtaprocentinės, visą parą trunkančios kontrolės šias laikais, kuomet žmonės ir kroviniai yra nuolatiniame judėjime, yra faktiškai neįmanoma. Net ir atokius regionus izoliuoti yra sudėtinga, dėl jų aprūpinimo maistu bei vaistais problemų.
Metai iš metų kovodami su naujų ir jau pažįstamų infekcijų židiniais, medikai palaipsniui kuria naujas kovos priemones ir atsirenka efektyviausius metodus. Nepaisant to, kad vakcinos, nuo kol kas dar nežinomos „Ligos X“, sukurti neįmanoma, priešinfekcinės „užtvankos“ yra kuriamos ir stiprinamos visame pasaulyje. Belieka tikėtis, kad jų užteks, kuomet sprogs nauja pandemija.