Paprastai žmogaus kūnas, patekęs ilgesniam laikui į aplinką, kurios temperatūra žemiau nulio, pradeda lėtai užšalti, nes sušąla jį sudarantys skysčiai. Dėl to atsiranda įvairūs nušalimai. Kūnas, siekdamas apsaugoti pagrindinius organus, pradeda ekstremaliai "aukoti" atskirus kraujotakos takus: kraujas nebetiekiamas į rankų ir kojų pirštus, ausis ir nosį. Vietoj to organizmas stengiasi užtikrinti kraujotaką į išlikimui būtinus organus.

Jei žmogus nedelsiant negydomas, tokiomis ekstremaliomis sąlygomis patirta žala yra negrįžtama. Kitas pavojus - hipotermija, arba nenormaliai žemos kūno temperatūros būsena. Kūno temperatūrai nukritus maždaug iki 32 laipsnių pagal Celsijaus skalę, organizmo funkcijos pradeda paeiliui "atsijunginėti". O kai tai prasideda, žmogus gali mirti per kelias minutes.

Tačiau Hofas sugebėjo ledo karste išbūti valandą ir 12 minučių. Tada iš rezervuaro ledas buvo pašalintas, o Hofo kūno oda vis dar tebebuvo rausva, tarsi nepatyrusi šalčio.

"Jis nejuda, jis negeneruoja šilumos, jis neapsirengęs tokioms sąlygoms, ir jis panardintas į ledinį vandenį. O vanduo yra 30 kartų laidesnis šilumai nei oras. Tiesiogine to žodžio prasme ledinis vanduo "iščiulpia"  gyvybę iš žmogaus. Ir nepaisant visų šių neigiamų veiksnių, Vimas Hofas išliko labai ramus, labai patogiai įsitaisęs visą savo buvimo tame vandenyje laiką", teigia eksperimentą stebėjęs gydytojas Kenas Kamleris (Ken Kamler), knygos "Surviving the Extremes" autorius. Jam yra tekę gydyti dešimtis alpinistų, bandžiusių įveikti Everestą - vietoj to jie vos nežuvo nuo ledinio šalčio. Jis ilgai negalėjo patikėti, jog egzistuoja toks žmogus kaip unikalusis olandas, sugebėjęs įkopti į aukščiausią viršukalnę apsirengęs tik šortais.