Kaip žinoma, psichopatams būdingas savanaudiškumas, beširdiškumas ir polinkis smurtauti. Šie antisocialiniai asmenybės bruožai stebina daugelį žmonių, tačiau ar smegenų skirtumai galėtų juos paaiškinti? Ir, svarbiausia, ar tokių skirtumų suvokimas gali padėti ar apsunkina gydymą?

Psichopatija paprastai apibrėžiama kaip asmenybės sutrikimas. Ji nepripažįstama atskira būkle, tačiau siejama su platesniu „antisocialiniu asmenybės sutrikimu“.

Kas yra psichopatas? Kanadiečių psichologas Robertas Hare'as 1993 metais psichopatais vadina „socialinius grobuonis, kurie žavi, manipuliuoja ir negailestingai skinasi sau kelia per gyvenimą“.

„Jie visiškai nejaučia sąžinės priekaištų ir neužjaučia kitų“, – sako R. Hare'as. Jo teigimu, psichopatai „savanaudiškai pasiima tai, ko nori, ir elgiasi taip, kaip nori, laužydami visuomenės normas ir lūkesčius be jokios kaltės ar graužaties“.

Ar jums tai nieko neprimena? Stereotipiniais psichopatais galima pavadinti tokius išgalvotus veikėjus kaip Hannibalas Lecteris, ar net gyvus žmones, pavyzdžiui, serijinius žudikus Tedą Bundy‘į ar Jeffrey Dahmerį. Yra teigiančių, kad dauguma psichopatų gyvena tarp mūsų.

Teigiama, kad Jungtinėse Valstijose mažiau nei 1 proc. vyrų, kurie nėra gydomi psichiatrijos klinikose, yra psichopatai. Nors šis skaičius yra labai mažas, ekspertai pažymi, kad psichopatai patenka į kalėjimą 20–25 kartus dažniau nei taip neklasifikuojami žmonės. Psichopatai taip pat įvykdo pusę visų smurtinių nusikaltimų Jungtinėse Valstijose.

Jeigu jaučiate, kad, pavyzdžiui, jūsų viršininkas ar kaimynas atitinka psichopato apibrėžimą, gali būti... kad jūs teisus. Savo knygoje „Snakes in Suits“ R. Hare'as teigia, kad psichopatų tarp mūsų yra gerokai daugiau, nei manome. Nemažai jų tiesiog tobulai tinka verslo ar politikos pasauliui ir jame tiesiog klesti.

„Ne visi psichopatai yra žudikai, – rašo psichologas. – Tai dažniau vyrai nei moterys, ir jie keliauja per gyvenimą su didžiuliu pasitikėjimu savimi, tačiau... be sąžinės.“

Šiame straipsnyje pamėginsime išsiaiškinti, kas tiksliai vyksta itin pasitikinčių, bet sąžinės neturinčių žmonių smegenyse. Ar gali būti neurologinis beširdiškumo paaiškinimas? Ar galima ką nors padaryti, kad tai ištaisytume?

Kai smegenyse tiesiog nėra empatijos

„Empatijos nebuvimas yra vienas ryškiausių psichopato bruožų“, – aiškina Čikagos universiteto psichologijos ir psichiatrijos profesorius Jeanas Decety. Jis taip pat yra visame pasaulyje garsus empatijos neuromokslo ekspertas.

Keli moksliniai tyrimai leidžia teigti, kad psichopato smegenyse empatijos neurologinis pagrindas yra labai nedidelis arba jo visai nėra. Kiti tyrimai rodo, kad psichopatų smegenyse yra pažeista veidrodinių neuronų sistema. Tai reiškia, kad neveikia neuronai, kurie sveikose smegenyse aktyvuojasi, kai mes matome, kaip kažkas atlieka kokį nors veiksmą, ir kai mes patys atliekame tokį pat veiksmą.

Dar kiti, dabar jau klasikiniai, tyrimai parodė, kad psichopatų smegenų paralimbinėje sistemoje yra mažesnis pilkosios masės kiekis. Paralimbinė sistema – tai visuma smegenų dalių, kurios yra atsakingos už emocijų reguliavimą, savikontrolę, tikslų užsibrėžimą ir motyvaciją nesant momentinio pasitenkinimo.

Pastaruoju metu profesorius J. Decety vadovavo keliems eksperimentams, po kurių galima teigti, kad psichopatai tiesiog neturi „neurologinės įrangos“ empatijai. Profesorius ir jo komanda skenavo 121 kalinio, kalinčio JAV vidutinio saugumo kalėjime, smegenis, kai jiems buvo rodomi skausmingų situacijų vaizdai.

Kai „itin psichopatiškais“ apibūdinamų kalinių buvo paprašyta įsivaizduoti, kad jiems rodytuose vaizduose pavaizduotas skausmas sukeliamas jiems, atitinkamos smegenų dalys, susijusios su emocijų apdorojimu ir empatija dėl skausmo tikrai „užsidegdavo“ MRT aparate. Tos dalys yra sala (galinių smegenų skiltis), priekinė juostinė smegenų žievė, somatosensorinė žievė ir migdolinė smegenų dalis.

Tačiau kai tiems patiems kaliniams buvo nurodyta įsivaizduoti, kad kažkas kitas patiria skausmą, tos pačios smegenų dalis nereagavo.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad nebuvo ryšio tarp salos žievės ir ventromedialinės prefrontalinės smegenų žievės (vMPFC), kai dalyvių buvo paprašyta įsivaizduoti kažką iš kito žmogaus perspektyvos.

vMPFC taip pat vadinama smegenų „socialiniu centru“. Tai yra sritis, susijusi su empatiniu sprendimų priėmimu. Tai reiškia, kad ji padeda mums pasverti mūsų sprendimus, ar šie bus naudingi mums ar kitiems, bei atsižvelgti į kitų žmonių jausmus ir mintis.

Tačiau psichopatų atveju neurologinės grandinės, kurios turėtų suaktyvėti žmogui jaučiant empatiją, nesuveikia. Tai reiškia, kad psichopatai tiesiog neturi „įrangos“ jausti šią žmogiškąją emociją.

Ar psichopatai tiesiog yra blogi sprendimų priėmėjai?

Kai kas mano, kad psichopatai nėra pikti, o tiesiog... nemoka priimti sprendimų. JAV Masačūsetso valstijoje veikiančio Harvardo universiteto psichologijos docentas Joshua Buckholtzas su kolegomis skenavo 49 kalinių, kalėjusių dviejuose vidutinio saugumo kalėjimuose, smegenis, kai šie atliko vadinamąjį atidėto pasitenkinimo testą. Šio tyrimo metu jie turėjo pasirinkti, ar gauti mažiau pinigų, bet iš karto, ar gauti daugiau, bet vėliau.

Mokslininkai nustatė, kad itin psichopatiškais laikomų kalinių ventralinė dryžuotojo kūno dalis, atsakinga už momentinio pasitenkinimo įvertinimą, buvo ypatingai aktyvi tyrimo metu. Taigi, psichopatai veikiausiai pervertina momentinį pasitenkinimą.

Šios išvados taip pat koreliuoja su anksčiau minėtais moksliniais darbais dėl ryšio tarp vMPFC ir psichopatijos. J. Buckholtzas ir jo kolegos aiškina, kad vMPFC kontroliuoja pasitenkinimą apdorojančią ventralinę dryžuotojo kūno dalį.

Tai reiškia, kad jeigu norime gauti 100 tūkst. JAV dolerių, bet dėl to turime ką nors nužudyti, vMPFC gali mūsų ventralinei dryžuotojo kūno daliai sakyti: „Palauk! Reikėtų tai labai pasverti. Ar tikrai verta ką nors žudyti dėl pinigų? Ar esi pasirengęs susitaikyti su savo veiksmų pasekmėmis?“

Tuo tarpu J. Buckholtzas ir jo kolegos nustatė, kad psichopatų smegenyse vMPFC ir ventralinė dryžuotojo kūno dalis nekomunikuoja.

„Psichopatai nėra kažkokie ateiviai, jie tiesiog yra žmonės, kurie priima blogus sprendimus“, – konstatuoja mokslininkai.

Ar prie to prisideda ir testosteronas?

Taigi, mokslininkai sutaria, kad psichopatija yra susijusi su sutrikusiomis smegenų grandinėmis. Tačiau kas sukelia šiuos sutrikimus? Kai kurie mokslininkai teigia, kad tai gali būti susiję su vyrišku lytiniu hormonu testosteronu.

Nyderlanduose veikiančio Neimegeno universiteto profesorės Karin Roelofs vadovautų mokslininkų komandos atliktas tyrimas patvirtino, kad psichopatų smegenyse yra prastas ryšys tarp emocijas, ypač baimę, apdorojančios migdolinės smegenų dalies bei už protingus sprendimus atsakingos prefrontalinės žievės.

Tyrimo rezultatai taip pat parodė, kad tokių žmonių organizme yra labai didelis testosterono kiekis ir mažas prefrontalinės žievės aktyvumas. Didelis testosterono kiekis gali paaiškinti, kodėl psichopatų vyrų yra daugiau nei moterų.

„Psichopatai garsėja savo kontroliuojamu ir į tikslą nukreiptu agresyviu elgesiu. Tačiau socialiniu iššūkių metu jie dažniai demonstruoja nekontroliuojamą emocinį elgesį“, – konstatuoja mokslininkai.

Profesorės K. Roelofs ir jos kolegos tai vadina „paradoksaliu psichopatijos aspektu“. Beje, mokslininkai sako, kad jų tyrimo rezultatai suteikia vilties ir leidžia tikėtis, kad ateityje bus sukurtas psichopatų gydymas, nes dėl visko gali būti kaltas „potencialus testosterono funkcijos disbalansas“.

Tačiau ar toks požiūris nėra per daug optimistinis? Mokslininkai bendrai sutaria, kad psichopatija nėra išgydoma. Tačiau tuomet galime kelti klausimą: „Ar galima ją nors kažkiek gydyti?“

Komentarai ()