Žinių nuotrupos gali įsirėžti į galvą – ir iš to nebūna nieko gera. Naujas mokslinis tyrimas parodė, kad žmonės, kurie socialinių tinklų naujienų srautuose perskaito tik antraštes ir trumpus fragmentėlius, mano žinantys daugiau, nei galima būtų pasigirti iš tikrųjų, rašo „Science Alert“.

Peržvelginėdami straipsnių antraštes ir fragmentus, o ne įsisavindami visą straipsnių turinį, daugelis vartotojų pervertina savo supratimą apie aptariamą dalyką – ypač stipriai tai galioja žmonėms, kurių žinias lemia stiprios emocijos (atitinkamai – ir labai stiprios nuomonės).

„Kadangi dauguma socialinių tinklų vartotojų tik probėgšmais peržiūri publikuotas naujienas, politinių naujienų perpublikavimas socialiniuose tinkluose gali sukurti tik politinio išmanymo iliuziją“, – sako Pensilvanijos (JAV) Jorko koledžo mokslininkai.

Savo tyrime jie beveik 1000 savanorių padalijo į tris grupes, kuriose matavo, kiek žinių jie įgijo vienokiu ar kitokiu klausimu ir kiek žinių jie manė įgiję.

Kiekvienai grupei buvo pateikta skaityti naujienas kiek kitokiais formatais, be to, visų tiriamųjų buvo paprašyta užpildyti klausimynus, kuriais buvo vertinami jų kognityviniai stiliai.

Pirmosios grupės tiriamieji (320 žmonių) gavo užduotį perskaityti visą „The Washington Post“ straipsnį apie genetiškai modifikuotus maisto produktus.

Antrosios grupės tiriamieji gavo tik peržiūrėti „Facebook“ naujienų srauto fragmentą su keturių tekstų ištraukomis. Viena ištrauka buvo iš to paties teksto apie genetiškai modifikuotą maistą.

Trečiosios grupės tiriamieji apskritai negavo jokios informacijos.

Vėliau, siekiant įvertinti tiriamųjų žinias apie genetiškai modifikuotą maistą, jiems buvo pateikta po šešis faktinius klausimus. Penkis atsakymus į šiuos klausimus buvo galima rasti viso teksto straipsnyje, tris – straipsnio ištraukoje, kuri buvo matoma socialiniame tinkle.

Be to, norint patikrinti tiriamųjų pasitikėjimą savo žiniomis, buvo paprašyta jų pačių įvertinti, kiek klausimų jie atsakė teisingai.

Mokslininkų visiškai nenustebino tai, kad pirmosios grupės atstovai, perskaitę visą tekstą, pateikė daugiausiai teisingų atsakymų, o tie, kurie matė tik fragmentą, vidutiniškai pateikė tik vienu teisingu atsakymu daugiau už tuos, kurie apskritai neskaitė naujienų.

Be to, nustatyta, kad žmonės, kurie skaitė tik straipsnių fragmentus, smarkiai pervertino savo žinias. O tie tiriamieji, kurių kognityvinis stilius daugiau yra lemiamas emocijų, buvo labiausiai įsitikinę savo teisumu: tokie tiriamieji dažniausiai vadovaujasi nuojauta ar intuicija, kuria neabejoja. Kitaip tariant, jiems jaustis teisiems yra kur kas svarbiau nei būti teisiems.

„Žmonės, kurie daugiausiai vadovaujasi emocijomis, leidžia teigiamam jausmui, susijusiam su savo teisumo įsitikinimu, užgožti tikrojo tikslumo poreikį. Todėl, turėdami ribotą prieigą prie informacijos, jie buvo nepagrįstai užtikrinti savo žiniomis apie aptariamą dalyką“, – rašė tyrimo autoriai.

Deja, toks nepagrįstas pasitikėjimas savimi gali turėti rimtų neigiamų pasekmių. Dėl to žmonės ne tik tampa imlesni apgaulingoms naujienoms bei dezinformacijai – o tai šiais laikais yra labai rimta problema. Kita problemos pusė yra ta, jog tokie žmonės yra dažniau poliarizuojami ir politiškai neišprusę.

Tyrėjų duomenimis, šiais laikais net 67 proc. amerikiečių jiems aktualiausią informaciją gauna socialiniuose tinkluose. Todėl feisbukas tapo svarbiu politinės informacijos šaltiniu, tačiau vargu, ar šį tinklą galima vadinti ir politinio suvokimo šaltiniu.

Bent jau taip teigia šis tyrimas. Vidutinis feisbuko vartotojas aktyvuoja tik apie septynis procentus jam matomų nuorodų į straipsnius, susijusius su politika. Tai reiškia, kad didžiąją dalį laiko žmonės gauna tik labai nedideles informacijos dozes ir labai dideles nepagrįsto pasitikėjimo savo žiniomis dozes.

„Kada „Facebook“ tinklu vis labiau pasitikima kaip naujienų šaltiniu, skaitytojų perteklinis pasitikėjimas savimi potencialiai kelia nerimą, ypač jeigu jų, kaip jie patys mano, įgytos žinios yra pagrįstos dezinformacija“, – daro išvadą tyrėjai.

Visą tyrimo tekstą galima rasti žurnale „Research and Politics“.

Komentarai (6)