Vienas žymiausių ir kontraversiškiausių pasaulio psichologinių bandymų – „Mažojo Alberto eksperimentas“: kai kūdikiui buvo dirbtinai įvaryta visų pliušinių objektų baimė – kuo tai pasibaigė? (Video) ()
„Mažojo Alberto eksperimento“ metu vaikui dirbtinai buvo įvaryta pliušinių daiktų baimė – bet kam to reikėjo?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Mažojo Alberto eksperimentas“ buvo 1920 m. atliktas tyrimas, kurį atliko garsus psichologas, „biheviorizmo tėvas“ Johnas B. Watsonas.
Iš esmės tai buvo kūdikio, kuris buvo identifikuotas tik kaip „Albertas. B“, elgsenos tyrimas – jo patiriama baimė matant ką nors minkštą, purų ar pliušinį.
Atmetus eksperimento metu eksponuotas nemenkas metodikos problemas ir abejotiną etiką, dėl savo rezultatų ir jo reikšmės psichologijos istorijoje, tyrimas tapo vienu garsiausių ir dažniausiai cituojamų visoje žmogaus psichologijos srityje.
Taigi kaip viskas prasidėjo? Watsoną labai suintrigavo Rusijos tyrėjo Ivano Pavlovo darbas, kuris netyčia aptiko sąlyginio reflekso (Conditioning Theory) teorijos idėją, atlikdamas nesusijusį šunų virškinimo sistemos tyrimą.
Atlikdamas tyrimą, Pavlovas pastebėjo, kad jo tiriamieji šunys pradėdavo seilėtis prieš pateikiant jiems maistą beveik taip, lyg jie žinotų, kad jis bus patiektas.
Pavlovas galiausiai suprato, kad šunys iš tikrųjų seilėjasi, matydami jo asistentus, einančius į kambarį, ir kad šunys pradėjo asistentų pasirodymą sieti su maistu.
Po kelių eksperimentų Pavlovas sugebėjo priversti šunis seilėtis vien tik metronomo tiksėjimu, kuris anksčiau buvo neutralus dirgiklis, be daugelio kitų dirgiklių, todėl jis padarė išvadą, kad atsakas į atsitiktinį dirgiklį gali būti sąlygojamas atsižvelgiant į tinkamas priemones.
Watsonui buvo įdomu, ar žmonėms galima vienodai kaip ir šunims suteikti sąlyginį refleksą (tiesą sakant, vėliau Pavlovas eksperimentavo su našlaičiais vaikais, gaudamas panašius rezultatus); taigi natūraliai, užuot atlikęs eksperimentus, kurie neturėtų jokių galimybių psichologiškai pakenkti vaikui, Watsonas nusprendė eksperimentuoti su kūdikiu.
Eksperimentas buvo atliktas su kūdikiu, nes Watsonas manė, kad jie yra emociškai „tušti lapai“ ir atsižvelgiant į negausų informacijos kiekį, likusį po eksperimento (Watsonas sudegino daugelį savo originalių užrašų prieš mirtį 1958 m.) mažasis Albertas – 8 mėnesių ir 26 dienų amžiaus – buvo „išrinktas“ iš ligoninės, įsikūrusios Džono Hopkinso universiteto teritorijoje.
Už leidimą savo vaikui dalyvauti šiame eksperimente Alberto motinai buvo sumokėta tik vienas JAV doleris (apie 13 USD šiandien).
Be to, buvo pastebėta, kad motina galėjo būti sutikusi tik dėl baimės prarasti darbą, manoma, kad ji dirbo medicinos slaugytoja „Harriet Lane“ neįgaliųjų vaikų namuose susijusiuose su Johno Hopkinso universitetu.
Remiantis originaliu straipsniu, Albertas buvo pasirinktas dėl nepaprastai ramaus temperamento su Watsonu ir jo absolvente (ir meiluže) Roslie Raynor, apibūdinusia kūdikį kaip visiškai „tvirtą ir neemocionalų“, kuris labai retai verkė.
Tęsinys kitame puslapyje: