Ypatingi kristalai, kuriuos senovės žmonės naudojo kapų žymėjimui ()
Remiantis nauju tyrimu, ankstyvojo neolito žmonės laidojimų vietų žymėjimui naudojo uolienų kristalus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Mančesterio universiteto (JK) archeologai, bendradarbiaudami su Kardifo universitetu (JK) ir Herefordšyro grafystės taryba, kasinėjimų metu Dorstono kalvoje Herefordšyre (Anglijoje), aptiko uolienų kristalų.
Ši vietovė yra unikalus kompleksas, sudarytas iš medinių salių, pilkapių ir aptvarų, kurie datuojami ankstyvuoju neolito laikotarpiu – daugmaž 6000 metų.
Dorstono kalvoje rasti uolienų kristalai yra retos rūšies skaidrus kvarcas, susiformavęs į didelius šešiakampius brangakmenius. Jie buvo apdirbti ir sąmoningai įkomponuoti į pilkapius. Specialistai mano, kad kristalus šiose vietose naudojo daug žmonių kartų – galimai iki 300 metų.
Britų salose yra labai nedaug vietų, kur randama tokio grynumo kristalų, ir artimiausios yra Snoudonija Šiaurės Velse bei Šv. Deivido Galva pietvakarių Velse – tai reiškia, kad Dorstono kalvos apylinkėse gyvenę priešistoriniai žmonės turėjo pergabenti medžiagą dideliais atstumais, kad pasiektų šią vietą.
Uolienų kristalai aptinkami keliose priešistorinėse Jungtinės Karalystės vietovėse, tačiau jų paskirtis ir reikšmė mažai tyrinėta. Mokslininkų komanda spėja, kad ši medžiaga buvo naudojama vietinei tapatybei ir jos ryšiams su vietomis Britų salose parodyti – bei laidojimo vietai pažymėti.
„Tyrimo rezultatai rodo, kad aptikti radiniai yra labai svarbūs: buvo labai įdomu rasti kristalus, nes jie itin reti – tais laikais, kai dar nebuvo stiklo, šie visiškai skaidrios kietos medžiagos gabalai turėjo būti tikrai išskirtiniais“ , – savo pagrindinis tyrėjas dr. Nickas Overtonas.
„Kristalai atrodė labai neįprastai, palyginti su kitais naudojamais akmenimis – ir yra labai savotiški, nes trankant vieną į kitą ar juos trinant tarpusavyje, jie skleidžią šviesą, o taip pat atsiranda nedidelės vaivorykštinės dėmės – manome, kad jų naudojimas galėjo sukurti įsimintinas akimirkas, kurios suartindavo žmones, suformavo vietos tapatybę ir jungė gyvuosius su čia palaidotais mirusiaisiais“, – teigia jis.
Tyrimas skelbiamas „Cambridge Archeological Journal“.
Parengta pagal „Heritage Daily“.
