Kaip Rytų ir Vakarų Vokietija „susirėmė“ Vietnamo kare, kurio karo nusikaltimai lyginti su nacių Vokietijos (Video) ()
Prieš 50 metų Paryžiaus taikos susitarimai paskatino JAV pajėgų išvedimą iš Vietnamo. DW nagrinėja, kaip Vokietijos parama Vietnamui karo metu buvo padalinta į rytus ir vakarus.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Šiaurė ir pietūs, rytai ir vakarai – Vokietijos santykių su Vietnamu istoriją bene geriausiai simbolizuoja keturios pasaulio kryptys.
Nuo 1954 m. Vietnamo karo metu Vietnamas buvo padalintas į komunistinę šiaurę ir JAV remiamus pietus. 1949 m., po Antrojo pasaulinio karo, Vokietija taip pat buvo padalinta – į rytus ir vakarus.
„Dėl geografinio atsiskyrimo broliai ir seserys tapo klasių priešais, o svetimi – sąjungininkais“, – rašo Andreasas Margara neseniai išleistoje knygoje „Geteiltes Land, geteiltes Leid“ („Padalinta žemė, padalintas liūdesys“), kurioje apžvelgiama Vokietijos-Vietnamo santykių istorija.
Tiek Vokietija, tiek Vietnamas buvo Šaltojo karo fronto linijose. Tačiau Vietname Šaltasis karas tapo pragaru. JAV kariuomenė nuo 1955 iki 1975 metų šalyje numetė napalmą ir milijonus tonų bombų.
Vokietijos supratimą apie Vietnamo karą ir Vietnamo žmonių kančias taip pat skyrė rytai ir vakarai, abi pusės aktyviai palaikė savo atitinkamus ideologinius partnerius.
Vakarų Vokietijos humanitarinė veikla
„[Vakarų Vokietijos] federalinės vyriausybės Indokinijos politika nesilaikė jokios nepriklausomos užsienio politikos koncepcijos, bet be išlygų rėmėsi savo JAV garanto politika“, – savo knygoje rašo Margara.
Tačiau šis solidarumas turėjo savo ribas.
Kai JAV gynybos sekretorius Robertas McNamara 1965 metais paskelbė, kad „Berlynas bus apgintas prie Mekongo upės“, o JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas paragino siųsti vokiečių karius į Vietnamą, Vakarų Vokietijos kancleris Ludwigas Erhardas jautėsi priverstas veikti. Tačiau užuot siuntęs kareivius, Erhardas pažadėjo humanitarinę paramą. Jo veidą gelbstintis šūkis: „Vaistai vietoj amunicijos“.
Ypač gerai žinomas buvo laivas-ligoninė „Helgoland“, kuris iš viso šešerius metus stovėjo prie kranto netoli Pietų Vietnamo miestų Saigono ir Danango ir gydė apie 170 000 Vietnamo civilių.
Tačiau buvo ir kitų mažiau žinomų iniciatyvų, pavyzdžiui, Freiburgo universiteto medicinos mokyklos įsteigimas centriniame Vietnamo Hue mieste, katalikų misijos ligoninė Kon Tume ir medicinos bazės An Hoa, Hoi An ir Danang mieste, visos Pietų Vietname.
Vokietijos vyriausybės remiamą humanitarinę pagalbą iš esmės atmetė 1968 m. reakcingas Vokietijos studentų judėjimas. Vietnamo karo barbariškumą studentai palygino su nacistinės Vokietijos nusikaltimais.
Tokiu būdu jaunoji vokiečių karta atsiskyrė nuo vyresniosios kartos, kuri apėmė nacių režimo vykdytojus ir dalyvius.
Anot Margaros, Vietnamo karas buvo „katalizatorius“ socialiniams sukrėtimams Vakarų Vokietijoje septintajame dešimtmetyje ir šalies konfrontacijai su savo istorija.
Rytų Vokietijos „brolis“
Rytų Vokietijai Vietnamo karas buvo galimybė pagerinti savo užsienio politikos profilį sovietų dominuojamame Rytų bloke ir susidoroti su „imperialistiniu agresoriumi“ – JAV.
Rytų Vokietija lygino save su Šiaurės Vietnamu, o per karą oficialūs šūkiai plakatuose skelbdavo tokius šūkius kaip „Solidarumas su Vietnamu!“ ir „Solidarumas padeda pergalei!“.
Kaip ir Vakarų Vokietijoje, valstybės interesai maišėsi su nuoširdžiu gyventojų noru teikti pagalbą.
„Pagalba Vietnamui buvo ir valstybės doktrina, ir nuoširdi priežastis“, – rašo Margara.
Rytų Vokietija į Vietnamo karą rimtai įsitraukė – tai apėmė finansinę pagalbą, medicininę ir humanitarinę pagalbą, mokyklas, taip pat specializuotus mokymus ir studijas Šiaurės Vietnamo kadrams.
Didelės kampanijos taip pat buvo sėkmingos, pavyzdžiui, 1968 m. kampanija „Kraujas Vietnamui“, per kurią vien tik 50 000 profesinių sąjungų narių davė kraujo.
Rytų Vokietija taip pat suteikė apčiuopiamesnę pagalbą, pavyzdžiui, apmokė Šiaurės Vietnamo žvalgybą, o 1967 m. nacionaliniame biudžete buvo įtrauktas karinis aprūpinimas Šiaurės Vietnamui.
Vietnamiečiai Vokietijoje
1973 m. Paryžiaus susitarimas patvirtino JAV pasitraukimą iš Vietnamo, bet ne iki 1975 m. trukusio karo pabaigą. Jis baigėsi Šiaurės pergale prieš Pietus. Tačiau tuo Vokietijos ir Vietnamo santykių istorija nesibaigė.
Pasibaigus Vietnamo karui, vietnamiečiai, pagal sutartis dirbantys Rytų Vokietijoje, netrukus išbandė tariamą tarptautinį solidarumą.
Rytų vokiečiai tikėjosi ekonomikos pakilimo iš vietnamiečių imigrantų, dirbančių pagal sutartis, tačiau netrukus kilo konfliktų. Darbuotojai Vokietijoje dažnai matydavo vietnamiečius kaip konkurentus.
Vakarų Vokietijoje daugiausia dėmesio sulaukė pabėgėliai, žinomi kaip „valčių žmonės“. Ši frazė buvo skirta vietnamiečiams, kurie po karo pabaigos pabėgo nuo komunistinių represijų ir skurdo per Pietų Kinijos jūrą.
Privačios iniciatyvos, tokios kaip laivas „Cap Anamur“, išgelbėjo dešimtis tūkstančių bėgančių žmonių, kurie vėliau rado naujus namus Vakarų Vokietijoje.
„Vietname VDR [Rytų Vokietija] vis dar turi gerą reputaciją. Kita vertus, vietnamiečiams taip pat daro įspūdį ekonominė galia, kuri daugiausia yra sutelkta Vakarų Vokietijoje“, – DW sakė Margara.
Tačiau dabartinė Vietnamo vienpartinė vyriausybė yra mažiau patenkinta, kad vietnamiečių disidentams dabartinėje Vokietijoje leidžiama laisvai kritikuoti sąlygas savo tėvynėje.
