Mūšiai Afrikoje vyko tarp kolonijinių jėgų, tačiau dauguma tų, kurie buvo priversti kautis, buvo afrikiečiai.

Pirmasis pasaulinis karas dažniausiai primena Europos konfliktų scenas – pirmąjį Marnos mūšį, Verdeno apgultį ir kruviną Somos kovą, taip pat žiaurų apkasų karą Vakarų fronte.

Tačiau pirmoji karo kulka 1914 m. liepos pabaigoje iš tikrųjų nebuvo paleista Europoje. Vietoj to, tai buvo britų uniforma vilkėję Afrikos kariai stoję į kovą prieš vokiečių kolonijines pajėgas dabartiniame Toge, Vakarų Afrikoje. Togas tuo metu buvo didžiulės Vokietijos imperijos Afrikoje dalis.

Afrikiečiai priversti kautis

1914–1918 m. kovose Afrikoje britai ir jų sąjungininkai siekė užgrobti didžiulę kolonijinę imperiją, kurią Afrikoje sukūrė vokiečiai. Tačiau iš abiejų pusių konflikte labiausiai nukentėjo afrikiečiai, kurių žemes europiečiai atėmė XIX a. viduryje ar pabaigoje.

„Kovos Afrikoje vyko tarp kolonijinių jėgų, tačiau dauguma karių buvo afrikiečiai“, – aiškina Pensilvanijos Jorko koledžo istorijos docentas Padraicas Kennedy. Maždaug du milijonai afrikiečių buvo priversti kovoti kare, o daugiau nei 150 000 Afrikos karių žuvo, daug daugiau buvo sužeistų ir neįgalių.

Be to, daugelis Afrikos civilių kentėjo badą dėl maisto trūkumo, kurį sukėlė karo sutrikdytas žemės ūkis, įskaitant armijų užgrobtas maisto atsargas ir galvijus, taip pat ūkininkų, medžiotojų ir žvejų trūkumą dėl afrikiečių vyrų mobilizacijos.

„Konfliktas vienaip ar kitaip palietė beveik kiekvieną Afrikos grupę ir šeimą“, – teigia Derekas Frisby, Vidurio Tenesio valstijos universiteto Globalių studijų programos docentas ir karo istorijos ekspertas.

Karas Afrikoje taip pat labai skyrėsi nuo konflikto Europoje, kur naujos technologijos, tokios kaip tankai ir orlaiviai, sukėlė karo revoliuciją.

„Afrikos Didžiojo karo mūšiuose trūksta daug Europai būdingos industrializacijos“, - sako Frisby. Visų pirma, artilerija, taip efektyviai naudojama Europos kovose, Afrikoje dažniausiai nebuvo pagrindinis veiksnys. Nė viena kolonijinė valdžia neturėjo reikiamos infrastruktūros, pavyzdžiui, stebėjimo komunikacijų ir logistikos artilerijos vienetų gabenimui ir aprūpinimui amunicija bei technine priežiūra, todėl buvo sunkiau rasti tinkamą reljefą. Ir ten esančioms pajėgoms dažnai tekdavo kautis senesniais ginklais.

„Pėstininkai išliko pagrindine kovos jėga Afrikoje“, – aiškina Frisby.

Priešingai nei dažnai masiniai susirėmimai mūšio lauke Europoje, Afrikos Pirmojo pasaulinio karo mūšiai buvo mažesni ir trukdavo ilgesnį laiką.

„Buvo kariaujama dėl didelių teritorijų Afrikoje, todėl kovos buvo labai išplitusios ploto prasme“, – aiškina Nevados universiteto Las Vegase istorijos docentas Michaelas Greenas.

Iš tiesų, itin svarbi Vokietijos kampanija Rytų Afrikoje 1916–1918 m., per kurią 165 000 karių iš Didžiosios Britanijos, Pietų Afrikos, Belgijos ir Portugalijos susirėmė su 25 000 vokiečių kolonijinėmis pajėgomis, vyko 2 000 000 km² plote – tris kartus didesniame už pačią Vokietijos imperiją.

Daugelis afrikiečių visiškai nenorėjo dalyvauti kare. „Prancūzai susidūrė su plačiai paplitusiais maištais, kai bandė mobilizuoti karius įvairiose Vakarų Afrikos vietose“, – sako Etana Dinka, Jameso Madisono universiteto istorijos profesorė.

Štai keletas pagrindinių Pirmojo pasaulinio karo mūšių Afrikoje.

1. Pirmasis Garua mūšis, 1914 m. rugpjūtis

Iš vokiečių su nedideliu pasipriešinimu atėmę dabartinį Togą, britai ir prancūzai atsigręžė į vokiečių koloniją Kamerūną ir pasiuntė jungtines 7000 britų, prancūzų ir afrikiečių karių pajėgas. Tačiau jie susidūrė su stebėtinai aršiu vokiečių pasipriešinimu, kurių gretose buvo kolonistų, turinčių karinės patirties, ir Afrikos karių, kuriuos jie buvo apmokę.

Anglų ir prancūzų pajėgos rugpjūčio pabaigoje užpuolė ir užgrobė vokiečių fortą prie Garua, tačiau buvo šokiruoti, kai vokiečiai kontratakavo ir atkovojo fortą, nužudydami ten esantį britų vadovaujantį karininką ir išviję britus iš teritorijos.

Po kelių dienų britai užėmė Nsanakangą, bet vėl buvo atmušti vokiečių. Tačiau sąjungininkai pasimokė iš savo ankstyvų nesėkmių, kurios privertė juos „pereiti į labiau gynybinę poziciją ir labiau vertinti savo priešą, kuris, jų manymu, yra apsuptas ir gali būti lengvai nugalimas“, aiškina Frisby.

2. Sąjungininkų išsilaipinimas Dualoje, 1914 m. rugsėjis

Vis dar pasiryžę atimti Kamerūną iš vokiečių, sąjungininkai rugsėjo pabaigoje iš karto užpuolė svarbų Dualos jūrų uostą iš trijų pusių. Koordinuoti veiksmai „reiškė vokiečių įtakos Kamerūne pabaigos pradžią“, - sako Frisby.

„Kaip jūrų pėstininkas, aš visada esu šiek tiek šališkas desantinėms operacijoms, tačiau net šios palyginti nedidelės operacijos parodo tokių operacijų vertę, ypač Afrikoje, kur riboti pakrantės uostai tapo strateginiais brangakmeniais ir buvo gyvybiškai svarbūs“, - sako Frisby.

3. Tangos mūšis, 1914 m. lapkritis

Rytų Afrikoje britai ketverius metus nesėkmingai siekė nugalėti daug mažesnes vokiečių pajėgas, kurioms vadovavo pulkininkas Paulas von Lettow-Vorbeckas, gudrus ir nepagaunamas netradicinio karo meistras, kuris ne kartą pergudravo savo priešą.

Viena iš pirmųjų Lettow-Vorbecko pergalių buvo pasiekta, kai britų generolas majoras Arthuras Aitkenas išplaukė iš Indijos su invazinėmis pajėgomis ir surengė desantinį išsilaipinimą Tangoje dabartinėje Tanzanijos teritorijoje, siekdamas įsitvirtinti uoste kaip būsimų britų operacijų bazę.

Lettow-Vorbeckas suprato artėjančią ataką laiku, kad būtų pasiruošęs. Kai lapkričio 4 d. prasidėjo plataus masto Indijos kariuomenės puolimas, vokiečiai apšaudė Indijos karius iš šautuvų ir kulkosvaidžių ir pradėjo kontrataką. Mūšis turėjo papildomų komplikacijų – bičių spiečai, kurios sugeldavo abiejų pusių kareivius ir kurį laiką priversdavo juos nustoti šaudyti.

Įsiveržimas žlugo, o kai kitą dieną britai bandė išsilaipinti, jie galiausiai pabėgo chaose, palikdami įrangą ir atsargas. Po žlugimo Aitkenas buvo atleistas iš vado pareigų.

Tęsinys kitame puslapyje:

Komentarai ()