Baisiausias, visiškai mirtinas ir bauginantis viduramžių ginklas. Tai amžių paslaptis ()
Graikai pasauliui pateikė tobulą keturių elementų – Žemės, oro, ugnies ir vandens – pusiausvyros priešpriešą. „Graikiška ugnis“, kaip ją vadino viduramžių pasaulis, buvo mirtinas ir bauginantis ginklas, kuris glumino tuos, prieš kuriuos buvo nukreiptas – ne tik todėl, kad, būdama nepralaidi vandeniui, „graikiška ugnis“ atrodė prieštaraujanti fizikos dėsniams, bet ir todėl, kad niekas nežinojo, kas tai buvo, iš kur ji atsirado ir, galiausiai, kur ji pradingo, rašo „IFLScience“.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
„Graikiška ugnis“ nebuvo kilusi iš Graikijos
Turbūt pirmas dalykas, kurį reikia žinoti apie „graikišką ugnį“, yra tai, kad šis ginklas iš tikrųjų nebuvo kilęs iš Graikijos.
„Arabai, bulgarai, rusai ir kiti, kurie, kaip pranešama, patyrė tikruosius „graikiškos ugnies“ padarinius, niekada nebūtų jos taip pavadinę, – rašo Diuko universiteto (JAV) istorijos profesorius ir pasaulio karo istorijos ekspertas Alexas Rolandas. – Tam yra labai svari priežastis: medžiaga – ar medžiagos – kurias dabar žinome kaip „graikišką ugnį“, iš tikrųjų buvo naudojamos Bizantijos imperijoje nuo VII a. O viduramžių pasauliui bizantiečiai nebuvo graikai – jie buvo romėnai. „Romėniška ugnis“ iš tiesų yra vienas iš pirminių ginklo pavadinimų“.
Taigi, iš kur atsirado helenistinis technologijos pavadinimas?
„Medžiagos pavadinimas yra klaidinantis ir painus, – pripažįsta A.Rolandas. – Terminą „graikiška ugnis“ ginklui pritaikė kryžiuočiai iš Vakarų, tačiau iki to laiko originalas [...] jau seniai buvo išnykęs“.
„Graikiška ugnis“ galėjo pakeisti pasaulio istoriją
„Graikiška ugnis“ greičiausiai buvo sugalvota siekint keršto, rašo „IFLScience“.
Nors iš tiesų neturime labai daug tikrų įrodymų apie šią technologiją, pagal visuotinai priimtą „Graikiškos ugnies“ kilmės istoriją jos išradimas priskiriamas Kalinikui (gr. Kallinikos) iš Sirijos Heliopolio. Graikiškai kalbėjęs žydų architektas ir chemikas Kalinikas pabėgo iš bizantiškosios Sirijos, kai į ją įsiveržė musulmonų Rašidunų kalifatas. Jis atvyko į Bizantiją – imperijos sostinę, kuri vėliau buvo pervadinta Konstantinopoliu, o paskui Stambulu – ir nedelsdamas ėmėsi kurti ginklą, galintį apsaugoti jo naujuosius namus nuo tų pačių kariuomenių, kurios privertė jį bėgti iš Heliopolio.
Pasak šiuolaikinių arabų šaltinių, pirmą kartą „graikiška ugnis“ prieš juos buvo panaudota 674–680 m. vykusio „septynerių metų karo“ metu. Ir jis buvo neįtikėtinai sėkmingas: „Pasikliaudami [šiuo] ginklu, bizantiečiai sugebėjo atbaidyti arabų laivyną ir panaikinti Konstantinopolio apgultį“, – teigia A.Rolandas.
Tai buvo pergalė, kurią kai kurie šiuolaikiniai mokslininkai priskiria prie lemtingiausių istorijoje. Britų mokslininkas ir archeologas Romilly Jenkinsas mano, kad tai buvo „lūžis žmonijos istorijoje“. Tuo tarpu rusų istorikas Georgijus Ostrogorskis 1969 m. teigė, kad „Bizantijos sostinė buvo paskutinė, galėjusi pasipriešinti kylančiai musulmonų bangai [...], kuri išgelbėjo ne tik Bizantijos imperiją, bet ir visą Europos civilizaciją“.
„Graikiška ugnis“ kėlė siaubą
Neabejotina, kad priešams, kurie su ja susidūrė, „graikiška ugnis“ turėjo kelti siaubą. Šis ginklas buvo lydimas triukšmo ir dūmų bei per vandenį į laivus besiskleidžiančių žalių liepsnų – ir, panašu, buvo neužgesinamas be tinkamo šlapimo, smėlio ir acto mišinio.
„[Laivai] svaidė skystą ugnį į visas puses, iš priekio, laivagalio ir šonų, – rašoma VIII-IX a. aprašyme apie ginklo panaudojimą prieš puolančias rusų pajėgas. – Tie, kurie buvo apsunkinti šarvais, nuskendo, o tie, kurie sugebėjo plaukti, sudegė“.
Praėjus trims šimtmečiams – ir tada jau musulmonų saracėnų kariuomenės rankose – šis ginklas vis dar gąsdino užpuolikus.
„Ji atrodė kaip drakonas, skriejantis ore. Ji skleidė tokią ryškią šviesą, kad dėl didžiulės ugnies masės ir jos skleidžiamos šviesos spindesio visą stovyklą buvo galima matyti lyg dieną. Ir ji kėlė tokį triukšmą, kad skambėjo kaip dangaus griausmas“, – Septintojo kryžiaus žygio memuaruose užrašė Jeanas de Joinville.
Kas iš tikrųjų buvo „graikiška ugnis“?
Akivaizdu, kad „graikiška ugnis“ buvo kažkas svarbaus. Ją turėję bizantiečiai išradimą gerbė, o imperijos priešai, kurie jos poveikį pajuto savo kailiu, buvo apsėsti idėja ją gauti. Apie ginklo poveikį pasakojo stebėtojai iš įvairių pasaulio kampelių.
Todėl gali stebinti tai, kad iki šiol nežinoma, kas tai iš tikrųjų buvo.
Šiuolaikiniai šaltiniai gana aiškiai apibūdina ginklą, teigia A.Rolandas.
„Graikiškos ugnies“ charakteristikas, kaip jos pateikiamos 678–1204 m. laikotarpio literatūroje, galima sutrumpinti iki keturių, – pažymėjo A.Rolandas. – Pirma, ji degė vandenyje; kai kurie netgi rašė, kad ją uždegdavo vanduo, tačiau tai nėra visuotinai pripažįstama“.
„Antra, „graikiška ugnis“ visada buvo vaizduojama kaip skystis, – tęsia jis. – Trečia, bent jau tada, kai ji buvo naudojama jūroje, – o tai buvo praktiškai visada, – ji visada buvo šaudoma iš vamzdžių, esančių specialiai sukurtų ugnies laivų priekyje. Galiausiai, daugelyje pasakojimų apie jos naudojimą iš pirmų lūpų minima, kad liepsnojančiam skysčiui palikus vamzdį, pasigirsdavo garsus išmetimo ar dundėjimo garsas. Ši savybė tapo ypač svarbi istoriniuose ginčuose dėl „graikiškos ugnies“ sudėties“.
Tačiau be šių aprašymų, „nėra neginčijamų pirminių įrodymų, kurie padėtų nustatyti, kas iš tiesų buvo „graikiška ugnis“, pažymi A.Rolandas.
Dauguma šiuolaikinių mokslininkų įtaria, kad „graikiškos ugnies“ pagrindą sudarė naftos rūšis, kurią nesunkiai buvo galima rasti natūraliuose gręžiniuose aplink Juodąją jūrą. Sumaišyta su nežinomu kitų sudedamųjų dalių deriniu, „graikiška ugnis“ būvo ne kas kita kaip viduramžių napalmas.
Pasak šių mokslininkų, į „receptą“ taip pat galėjo įeiti dervos, gyvuliniai riebalai, pikis, siera, kalkės, bitumas ir kt. Tačiau net ir pasitelkus šiuolaikines technologijas, dar vis nepavyko pakankamai gerai atkartoti šio šimtmečių senumo ginklo savybių, kad būtų galima tvirtai pasakyti, kas buvo naudojama jį kuriant.
„Graikiška ugnis“ buvo griežtai saugoma valstybinė paslaptis
Šis ginklas buvo toks svarbus Bizantijos imperijai, kad greitai tapo griežtai saugoma paslaptimi. „Legenda pasakoja kad formulę žinojo tik dvi šeimos – imperatoriaus šeima ir dar viena – Lamprosų – šeima“, – pasakoja A.Rolandas.
„Norint pavogti paslaptį, reikėjo pavogti visus komponentus, – aiškina A.Rolandas. – Tačiau žmonės, žinantys komponentus, niekada nebuvo toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu [...] Bizantiečiai suskirstė žinias apie savo sistemą taip, kad niekas, galintis pakliūti į priešo rankas, negalėtų turėti daugiau nei dalelę paslapties“.
Tačiau, kad ir kokia svarbi buvo ši taktika kariniam pranašumui išlaikyti, ji galiausiai sužlugo. Žinios apie „graikiškos ugnies“ kūrimą buvo tokios fragmentiškos, todėl buvo tik laiko klausimas, kada visa technologija bus prarasta.
„Kad „graikiška ugnis“ išliktų kaip ginklas, kažkas turėjo žinoti visą paslaptį, – teigia A.Rolandas, – paslaptis buvo palyginti saugi nuo sukompromitavimo, bet kartu lengvai galėjo būti visiškai prarasta“.
Svarbu ir tai, kad siekiant išsiaiškinti tikslią „graikiškos ugnies“ cheminę sudėtį, reikia atsižvelgti ir į kitus veiksnius.
„Graikiška ugnis“ nebuvo vien tik ugnis, – pabrėžia mokslininkas. – Tai buvo ginklų sistema, sudaryta iš dromono [laivo], vamzdžio, katilo ir skysčio“.
Kitaip tariant, norint atkurti „Graikiškos ugnies“ poveikį, neužtektų vien tik žinoti jos formulę – reikia žinoti, kaip ją valdyti, kaip sukurti įrangą jai pumpuoti, kaip saugiai ją laikyti ir dar daug kitų dalykų, rašo „IFLScience“.
