Smetoninis saugumas kėlė ir pasididžiavimą, ir siaubą

Na, nesu istorikas, todėl patikėsiu tavim. Tačiau, žmonių entuziazmas, pasiaukojimas ir per antrąjį pasaulinį karą išliko labai svarbus faktorius. Juk žinome, kad net werchmat''ui teko rimtai įtempti savo raumenis per lenkų sukilimą Varšuvoje, 1944'ais. O ar žinai kokį stresą įvarė Rusijos generolams, ypač fanatiškas vokiečių priešinimasis per Berlyno apgultį? Juk nereikia priminti Stalino klauniškos priespaudos ir absurdiškų bausmių sistemos.... Bet ne tą turiu omenyje. Aš kalbu apie partizaninį Lietuvos kariuomenės karą. Nežinau kiek jis buvo realius, tačiau istorija parodė, kad taip kovoti įmanoma net su daug stipresniais priešininkais, o kai partizanai iš tiesų yra tam paruošti, tinkamai apginkluoti kareiviai, tai net geriau. Bet čia aš ir vėl prisikabinėju prie menkniekiu. Tiesiog noriu parodyti, kad priešintis jėga, buvo galima. O bendrai, kodėl jo priespaudą vertini taip neigiamai? Jis bent sugebėjo išsilaikyti ir nepaskandinti šalies savo kraujyje. Kaip tai darė Stalinas, o dabar vyksta ir Afrikoje. Ar būtų atgautas Vilnius ir Klaipėda jei į jo valdžia būtų pakeista keletu korumpuotų politikų, kuriems būtų nusipjaut į Lietuvą ir jie težiūrėtu tik savų interesų? Juk dėl to lipduko ,,Lietuva- demokratiška valstybė (1920-1940)" galėjome prarasti netgi Mažeikius, latviams! P.S: O ar to meto politikai tikėjosi tokio įvykių posiūkio? Ar jų akimis, buvo reali situacija, kurią męs dabar vadiname istorija?

Ne, nu aišku kapotis galima. Matome ir dabar, kaip talibai su paprastais kalašnikovais ir RPG pridaro gana nemažai žalos, pasalūniškomis bombomis ir minomis itin apkartina valdžios bandomą įvesti stabilumą. Tad tuo laikotarpiu, apie kurį kalbama, technika dar tiek nebuvo pažengusi, jog jos neįveiktumei. Tačiau faktas, kad nepriklausomybės karuose tankai nevaidino svarbaus vaidmens, SSRS ir Nacių Vokietijos motorizuoti daliniai turėjo tokios sočiai. O kas prieš juos? Minos ir granatos, neskaitant tankų, prieštankiniai ginklai pirmieji apie 1942 atsirado. O kulkosvaidžiais smulkesnius vienetus tegalima buvo pamušti. O nepamirškime, kad karo aviacija irgi pas mus nebuvo labai išvystyta. Tas vėl gi sunkino gynybos galimybę. Bet taip, gintis galima. Berods istorikas Anušauskas paskaičiavo jog nuo sovietų buvo galima gintis, bet ir tai su sąlyga jog jiems pritrūks kuro ir ne visi puolantys tankų daliniai galės judėti... Paguodžia? Ar skirdavo savo valdžiai išlaikyti tiek? Taip. 1) Jis pats atėjo su karininkų pagalba, o jie savo ruožtu ėjo versti K. Griniaus nes tas ketino mažinti etatus ir jų algas, todėl geri santykiai su esamais garantavo stabilumą. 2) Pasižiūrėkime kokie ministrai: http://lt.wikipedia.org/wiki/Sąrašas:Lietuvos_ministrų_kabinetai_(1918–1940) vos ne visi karininkai, kaip manai, jie nenorėjo "išmušti" daugiau pinigų, kai jie patys valdė? 3) Buvo karo padėtis, karo komendantai ir t.t. Jų išlaikymas reikalavo daug, galų gale tie patys šnipai. Atsiminkime terminus, žvalgyba užsienio šalims, kontražvalgyba, užsienio šnipų ieškojimas pas save. Paprastai tuo metu tai buvo iš tų pačių karininkų tarpo žmonės, atitinkamai paruošti. Nenustebčiau jog jų išlaikymas irgi buvo priskiriamas prie karinių išlaidų. Na, o dėl tokio posūkio, tikrai buvo kurie tikėjosi to, bet dauguma nesitikėjo. Juk net užsienio žvalgyba apie slaptuosius Molotovo-Ribentropo pakto aktus sužinojo tik II pasaulinio karo pabaigoje, užtikusi kažkokį nuorašą tarp naikintinų dokumentų, nacių bunkeryje. Todėl manau apie tokį įvykių scenarijų koks nutiko, Lietuvos politikai nežinojo, o tie kas kalbėjo jog gali taip būti, daugiau spėjo (ale kaip dabar Landsbergis nuolat kalbą "rusai puola" ), o ne turėjo kažkokių rimtų faktų. Manau be 1939 m. net Stalinas nelabai įsivaizdavo kokiu būdu įtraukti aplinkines respublikas į SSRS sudėtį.

Įdomus šiuo atveju išsireiškimas. "Kapotis". Bet visgi buvo galima tai daryt. Ne veltui buvo pradėta (tik nespėta pilnai įgyvendint) minų gamybos programa, užperkami pagal tą metą neblogi lėktuvai Prancūzijoje, rengiami konkursai tankams pirkti, užsakoma daugiau ginkluotės Čekijoje. Todėl nelabai sutinku su nuomone, kad tai visiškai beviltiškas reikalas. Ypač turint minty, kad 1939 metų Rusijos ir Suomijos konfliktas parodė, jog RKKA (raudonoji armija) turi tikrai daug bėdų su technika, bet fanatišką vadovybę kuri su niekuo nesiskaito. Kas vėliau gavosi okupacijos metu? Buvo gi straipsnis, kiek procentaliai technikos net nekariaujant te sugebėjo iki paskyrimo vietos sava eiga prisistatyt. Taigi sakyčiau "kapotis" ir net gana efektyviai prieš TSRS kažkiek laiko tikrai galėjome. Žinoma įtvirtinimų bei aprūpinimo bėdos būtu padarę savo, bet ta pati RKKA irgi ne kažin kokiais sunkvežimių resursais pasigirt galėjo. Tokie patys arkliukai kaip ir pas visus. Ar to reikėjo, čia jau kitas klausimas. Kaip rodo istorija, net ir nepasipriešinę nukentėjome tikrai skaudžiai. Bet kas tą galėjo tuomet numatyt? Oficialiai TSRS atrodė kiek atsiliekanti, bet nestokojanti ir dar taip baisiai nesusigadinusi savo vardo. Mano manymu tai ir paskatino geriau nesipriešint ir taip išsaugoti kaip galima didesnę tautos dalį. Tik klausimas kuriuo atveju būtume praradę daugiau... Vis komentaruose minima karo padėtis to mato šalyje. Bet gerai pagalvojus kai aplink vieni priešai kurie tik ir stengėsi kažką negero nuveikt, kas belieka? Žinoma nesmagu gyvent policinėje valstybėje turėjo būt, bet vis geriau nei eilinį kartą atsidurt po kažkieno "padu". Žinoma kariuomenės ir saugumo reikalai kainavo daug, bet pastovios agresijos akivaizdoje gana pateisinamas reikalas. Juk visada geriau galimiems priešininkams parodyt, kad ir kiek iliuzinius bet visgi raumenis, o ne popierėliais mojuot. Dabar situacija kitokia, bet tada daugiau viską sprendė būtent tai kiek, kas ir ko turi. Jei ne tai, klausimas ar su kitų šalių pritarimu Lenkija nebūtu "atsiėmusi" savo teritorijos? Sutinku, kad prieš kitas valstybes buvome nelyg žiurkėnas prieš šunį, bet kas per daug norės prasidėt su piktu žiurkėnu?