„Jie užkasė įėjimą ir pasislėpė po žeme.“ Nenorėjo gyventi su žmonėmis. Neįtikėtina, kas nutiko ()
Vis dar girdimi „balsai iš požemio“.
© Elina_N (Pixabay Content Licence)|https://pixabay.com/photos/cave-lake-man-silhouette-rock-4598120/
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Ar galėjo ištisos tautos išnykti nuo žemės paviršiaus, nepalikdamos nieko – nei rašto, nei kalbos, nei net atminties? Keista, bet dvi seniausios finougrų gentys, kadaise gyvenusios didžiulėse šiuolaikinės Rusijos žemėse – čiud‘ ir meria – atrodo, ištirpo laike.
Čiud‘ yra ne tik tauta, bet ir tikras mitas. Buvo tikima, kad jie turėjo magiškų galių, atmetė krikščionybę ir vieną dieną pasislėpė po žeme, užmūrydami savo urvus. Pasak legendos, jie vis dar saugo lobius, tačiau juos galima atverti tik pasitelkus senovinius burtus. Niekas nežino, kokiais, nes čiud‘ neturėjo rašomosios kalbos.
|
Kai kurie archeologai įsitikinę, kad čiud‘ yra kelių finougrų genčių (vodų, vešų, sumų, izorų ir kt.), kurios galiausiai išnyko tarp slavų, bendras pavadinimas. Tačiau yra ir įdomesnių versijų: Urale vis dar girdimi „balsai iš požemio“, o Nikolajus Rerichas tikėjo, kad čiud‘ sugrįš ir atneš pasauliui didį mokslą.
Jie aprašomi kaip žemaūgiai meistrai, beveik kaip pasakų nykštukai. Jie garsėjo savo kalvyste, jodinėjo šunimis ir netgi tariamai ganė „žemės elnius“ – gyvūnus, panašius į mini mamutus.
Jei čiud‘ yra legenda, tai meria yra beveik paslaptis. Net genties vardas verčiamas tiesiog kaip „žmogus“. Liko katastrofiškai mažai pėdsakų: nėra rašto, nėra architektūros.
Meria kultas buvo glaudžiai susijęs su gamta. Garsiausias artefaktas yra mėlynas akmuo Pleščejevo ežero pakrantėje. Po lietaus jis mistiškai pamėlynuoja, ir šiandien laikomas šventu.
Meria turėjo ugnies ir vandens kultą – mirusieji buvo deginami ant laužų prie ežerų. Paskutiniai paminėjimai apie gentį siekia XII amžių, po to nerandama jokių užuominų.
Labiausiai tikėtina, kad ir čiud‘, ir meria absorbavo gausesnės ir organizuotesnės slavų gentys. Jų kultūra išnyko kartu su kalba. Tačiau vardai, legendos ir įvaizdžiai išliko.
