LDK istorija: Ko bajorai vykdavo į miestą? (0)
Tiek profesionalai istorikai, tiek paprasti žmonės, kurie yra nesusipažinę su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi, dažnai įsivaizduoja, kad bajorai gyvendavo kaime ir pagrindines pajamas gaudavo iš žemės ūkio, t. y. iš valstiečių darbo. Šis įvaizdis turi pagrindą – dauguma smulkiųjų ir vidutinių bajorų (bei aristokratų) gyveno kaimo vietovėje. Bet dalis bajorų buvo įleidę šaknis ir į miestus, nuolat arba laikinai ten gyveno.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Karališkas dvaras ir jo palydovai
Ilgą laiką Vilniuje rezidavo valdovo dvaras. Į jį atvykus Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, sostinės gyvenimas keisdavosi neatpažįstamai. Šalia karaliaus būrėsi ne tik jo dvariškiai, bet ir didikai, kuriems būdavo politiškai naudinga, kad jie būtų netoliese.
Greičiausiai todėl šalia didžiojo kunigaikščio įsikurdavo diduomenės rezidencijos. Štai XV a. žinomi Mantvydų rūmai šalia Žemutinės pilies, vėliau XVI a. šalia jos iškilo Radvilų rūmai.
Legendos bylojo, kad tarp valdovo ir Radvilų būstinės buvo tunelis Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto susitikimams.
Po Liublino unijos išmirus Gediminaičiams, Vilniuje karaliai su savo dvarais taip pat lankydavosi, dalyvaudavo konvokacijose (atskiruose nuo Lenkijos seimuose), priiminėdavo svečius, pasirašinėdavo sutartis, juos lydėdavo gausi palyda.
Net po XVII a. vidurio Tvano, kai Žemutinės pilies rūmai buvo sugriauti ir nebetiko reziduoti, į Vilnių karaliai kartais atvykdavo. Štai Augustas II Vilniuje, Sluškų rūmuose, 1705 m. derėjosi su Petru I dėl tolesnių karo veiksmų prieš Švediją. Kai Vilnius neteko daugelio sostinės statusą rodančių atributų, Lietuvos ir Lenkijos bajorus sutraukė kitas LDK miestas – Gardinas, kuriame vyko Abiejų Tautų Respublikos seimai, net pats paskutinis 1793 metais.
Bajorai mieste – galvos skausmas miestiečiams
Aplinkinė bajorija nuolat vykdavo į Vilniaus pavieto seimelius. XVIII amžiaus pab. Vilniaus universitete (tuometinėje Lietuvos vyriausioje mokykloje) dėstęs vokiečių profesorius Georgas Forsteris 1786 m. teigė: kol seimelis vyko 8 dienas, niekas nedrįso išeiti į gatvę.
Į LDK sostinę dėl parlamentarizmo reikalų rinkdavosi ne vien Vilniaus bajorija, karinių ir politinių konfliktų metu į sostinę sugužėdavo delegatai iš visos LDK priimti bei prisijungti prie konfederacijų aktų (XVIII a. konfederacijų buvo ne viena).
Daug bajorų atvykdavo į sostinę, siekdami išsiaiškinti savo skriaudas, spręsti konfliktus Vilniaus pavieto pilies bei žemės teismuose.
Didžiausias bajorų antplūdis vykdavo prasidėjus Lietuvos vyriausiojo tribunolo sesijoms. Miesto gyventojai turėjo didelių rūpesčių, kaip apgyvendinti tokį skaičių svečių su šeimomis ir tarnais. Kai kurie miestiečiai išsirūpindavo raštus, atleidžiančius juos nuo prievolės užleisti namus atvykstantiems bajorams. Tribunolas vykdavo ne vien Vilniuje, bet ir Minske. Daug bajorų į didžiausius miestus sugužėdavo per religines ir pasaulietines šventes. Mirus kilmingiems didikams, į jų laidotuves susirinkdavo kilmingieji iš visos šalies.
Bet ne visiems bajorams reikėjo ypatingų progų atvykti į LDK sostinę ar į kitą didesnį miestą. Kai kurie ten nuolat gyveno. Vilniuje buvo Tiškevičių, Oginskių, Radvilų, Kosakovskių, Kierdiejų, Zavišų, Tyzenhauzų ir daugelio kitų didikų rūmai, kai kurie išliko iki šiol.
Bajorai pamažu stūmė miestiečius.
Kaune konfliktas tarp šių dviejų luomų XVIII a. II p. pasiekė karaliaus asesorių teismą ir šis priėmė palankų miestiečiams sprendimą – nurodė grąžinti užimtus, miestui priklaususius sklypus. Kaip teigia šaltiniai, tiek miestiečiai, tiek bajorai nuolat pirkdavo ir parduodavo savo sklypus vieni kitiems, dažniausiai gyvendavo be ypatingų konfliktų. Kartais smulkesni bajorai tarnaudavo turtingesniems savo luomo atstovams, dvasininkams, net miestiečiams.
Didikų akys ir ausys mieste
Kartais bajorai vykdavo į Vilnių vykdyti savo patronų užduočių. Didesniuose miestuose (ypač Vilniuje) vykdavo derybos ir susitikimai.
Štai LDK evangelikai reformatai (tiek pasauliečiai bajorai, tiek dvasininkai) vykdavo susitikti su įtakingesniais evangelikais reformatais, palankiai nusiteikusiais katalikų hierarchais ar didikais. Didikų klientai pranešinėdavo apie to meto politinius šalies ir užsienio įvykius, pasakodavo naujienas. Klientai laiškuose nuolat pabrėždavo, kad tarnauja ponų ar ponių interesams.
Net eidami atsakingas pareigas, bajorai pabrėždavo, kad rūpinasi visų pirma patrono reikalais. Štai 1727 m. Mstislavlio kaštelionas Kristupas Dominykas Puzinas Lenkijos didžiajam maršalkai Juozapui Vandalinui Minišekui iš Vilniaus raštu pranešė, kad būdamas Lietuvos vyriausiojo tribunolo maršalka visų pirma tarnauja jo interesams.
Panašiai apie tarnystę interesantams rašydavo ir vienas kitam lygūs bajorai, matyt, rodydami savo tikrą ar tariamą palankumą ir paslaugumą. Kartais susitikti bajorai vykdavo ne tik su vietiniais, bet ir su užsienio politiniais veikėjais. Štai 1727 m. LDK artilerijos generolas Leonas Kazimieras Sapiega kunigaikštytei Karolinai Radvilaitei laiške minėjo, kad į Vilnių atvyko sutikti su Rusijos feldmaršalu, kuris važiuoja per Vilnių iš Rygos.
Į miestą – ir nusikalsti, ir bausmės atlikti
Vykdavo bajorai į miestą ir dėl piktų kėslų, norėdami padaryti nusikaltimų, pvz., įkalinti priešininkus pilies kalėjime. Štai 1728 m. Starodubo pavieto taurininkas Juozapas Neveravičius, jo tarnas bajoras Andrius Kauzanas ir kartu buvęs valstietis Mykolas Moskenčiukas po konflikto su Nuro pavieto iždininku Danieliumi Sventožeckiu bei Kazimieru Šadurskiu buvo privačiai uždaryti Šešuolių kepykloje, o po to – sukaustyti ir nugabenti į Vilniaus pilies įgulos kordegardiją.
Kai kada bajorai į Vilnių vykdavo apsipirkti. Štai 1761 m. Mykolas Ščurkovskis vyko į Vilnių pirkti medaus, bet Buzeliškių-Veršupio smuklėje jį užpuolė žydas Šimka ir bajoras Kazimieras Korfas. Šie smurtavo, atėmė iš M. Ščurkovskio 6 šeštokus kainavusį botagą, audeklą, geležį, pinigus, arklį su vežimu.
Kai kada į miestą bajorai atvykdavo atlikti bausmės. Štai teismas nusprendė Telšių seniūną Stanislovą Kalinovskį (Kalinauską) įkalinti Vilniaus pilies bokšto kalėjime.
Atvykęs teismo pareigūnas pamatė S. Kalinovskį neštuvuose, sergantį, nusilpusį. Jis paprašė atidėti kalinimą tol, kol pasveiks. Po kelių mėnesių S. Kalinovskis atvyko ir kalėjo Vilniaus pilies bokšto kalėjime savo bausmės laiką.
