Ką atsakytumėte paprašyti įvardyti didžiausio masto žudynių žmonijos istorijoje organizatorių? Dažniausiai tokiu atveju paminimas Holokausto organizatorius Adolfas Hitleris. Kartais nurodomas ir sovietų diktatorius Josifas Stalinas. Gali būti, kad pastarojo metodai pareikalavo daugiau aukų nei A. Hitlerio įvykdytas Holokaustas: juk labai daug žmonių žuvo per J. Stalino suorganizuotą Didįjį Ukrainos badmetį, dar vadinamą Holodomoru. Iš tikrųjų, ir A. Hitlerį, ir J. Staliną žiaurumu pralenkė dar vienas diktatorius.

Mao Dzedongas.

Nuo 1958-ųjų iki 1962-ųjų jo vykdyta ekonominė programa, gavusi Didžiojo šuolio pavadinimą, pareikalavo net 45 mln. žmonių gyvybių. Taigi, šį įvykį nedvejojant galima pavadinti didžiausio masto kada nors įvykdytomis masinėmis žudynėmis, rašo „The Washington Post“.

Knygos „Mao’s Great Famine“ (Didysis Mao laikų badmetis) autorius istorikas Frankas Dikotteris neseniai žurnale „History Today“ publikavo straipsnį, kuriame pateikia to meto įvykių apžvalgą. Štai kas rašoma:

„Mao Dzedongas manė, kad suvarius visos šalies valstiečius į didžiules liaudies komunas, pavyks pakelti šalies ekonominį lygį ir pralenkti konkurentus. Siekiant įgyvendinti utopinę rojaus viziją, buvo masiškai vykdoma kolektyvizacija. Žmonėms buvo uždrausta dirbti savo reikmėms, iš jų buvo atimti namai, žemė, daiktai, jie neteko galimybės užsidirbti pragyvenimui.

Kolektyvinėse valgyklose pagal nuopelnus po šaukštą seikėjamas maistas tapo savotiška priemone, naudojama siekiant priversti žmones vykdyti visus partijos nurodymus. Kadangi jokio atlygio už darbą neliko, bado sekinami žemdirbiai buvo verčiami dirbti jėga. Jie turėjo vykdyti neefektyvius drėkinimo sistemomis pagrįstus projektus, tuo tarpu kai ištisi dirbamosios žemės plotai buvo palikti likimo valiai. Taip buvo sukelta gigantiško masto katastrofa.

Remdamiesi skelbiamais gyventojų skaičiaus rodikliais, istorikai nustatė, kad nuo bado tada žuvo dešimtys milijonų žmonių, bet tikrasis tuometinės tragedijos mastas aiškėja tik dabar, išanalizavus kruopščiai pačios partijos narių vestas badmečio įvykių ataskaitas.

Iš didelio pluošto išsamiai užpildytų dokumentų galima daryti išvadą apie 1958–1962 m. įvykdytas siaubingas represijas, kurių iniciatoriumi buvo Mao Dzedongas – didžiausio masto žudynių per visą žmonijos istoriją organizatorius. Būtent jam tenka atsakomybė už ne mažiau kaip 45 mln. žmonių mirtis. Deja, naujosios studijos padėjo išsiaiškinti ne vien daug didesnę, nei manyta, represijų apimtį.

Labiausiai sukrečia tai, nuo ko žmonės mirdavo. Net iki trijų milijonų piliečių galėjo būti žiaurių kankinimų arba spontaniško nužudymo kokio nors nereikšmingo „nusikaltimo“ vietoje aukos. Kai berniukas iš Hunano kaimo nugvelbė saują grūdų, tos srities vietininkas Xiong Dechangas privertė jo tėvą užkasti sūnų gyvą. Tėvas neištvėrė širdgėlos ir po kelių dienų mirė.

O štai centrinei valdybai perduota informacija apie Wang Ziyou: jam buvo nukirsta viena ausis, kojos suveržtos geležine viela, ant nugaros užmestas dešimties kilogramų akmuo, o tada jo kūnas buvo deginamas įkaitintu įnagiu. Tai bausmė už tai, kad žmogus išsikasė bulvių.

Pagrindiniai faktai apie Didįjį šuolį istorijos tyrinėtojams buvo seniai žinomi. F. Dikotterio darbas vertingas todėl, kad įrodo, jog aukų skaičius buvo didesnis nei manyta, masinės žudynės buvo akivaizdžiai tyčinis Mao Dzedongo sumanymas, be to, labai daug žmonių mirė pritaikius mirties bausmę arba žvėriškai kankinami, o ne iš bado. Net ir pasitvirtinus ankstesniems duomenims apie ne mažiau kaip 30 mln. aukų, šios mirtys būtų laikomos didžiausio masto masinių žudynių pasekme.

Komunizmo teoriją ir Kinijos istoriją tyrinėjantys specialistai puikiai žino, koks siaubas siejamas su Didžiuoju šuoliu. Deja, eiliniai ne kinų tautybės piliečiai apie tai retai kada susimąsto ir vertina įvykius kaip kultūrinį reiškinį. Permąstydami didžiausias žmonijos tragedijas senojo žemyno gyventojai beveik niekada neprisimena to, kas buvo vykdoma Kinijoje. Kitaip nei

Holokaustas, kuriam paskirta ne viena knyga ir filmas, įkurtas ne vienas muziejus ir kurio aukos minimos specialiomis dienomis, Didysis šuolis panašaus dėmesio nesulaukia. Taip pat nesirūpinama, ar visuomenė iš šios tragedijos ko nors pasimokė. Pamirštame, kad prie įvykių kurie neturi pasikartoti reikia priskirti ne tik iš rasistinių arba antisemitistinių paskatų padarytus nusikaltimus, bet ir Didžiojo šuolio metais įvykdytas represijas.

Tai, kad Mao Dzedongo vadovaujami žiaurumai pareikalavo daugiau žmonių aukų nei A. Hitlerio, nerodo, kad vienas yra už kitą žiauresnis. Didesnį mirčių skaičių iš dalies galėjo lemti ir tai, kad Mao Dzedongui buvo pavaldi gerokai gausesnė populiacija ir diktatoriumi jis buvo daug ilgiau. Jokiu būdu negalima sumažinti Holokausto tragedijos masto. Tiesiog Kinijos komunistų įvykdyti nusikaltimai neturėtų prieš ją nublankti. Jiems būtina skirti kur kas daugiau dėmesio nei iki šiol.

Kodėl taip retai analizuojamas ir prisimenamas Didysis šuolis?

Kas lemia, kad apie šį istorinį faktą kalbama mažiau? Viena iš priežasčių galbūt ta, kad žvėriško žiaurumo aukomis Kinijoje tapo kinai valstiečiai, kurie nei kultūriniu, nei socialiniu atžvilgiu nėra svarbūs Vakarų Europos intelektualams ar informacijos sklaidos atstovams, darantiems didžiausią įtaką mūsų istorijos suvokimui ir populiariajai kultūrai. Žinoma, didesnę užuojautą ir gailestį visada iššaukia tragedijos tų, kurie mums artimesni.

Visgi reikia pasakyti, kad kraupūs įgyvendinant Didžiojo šuolio programą taikyti metodai ignoruojami visų pirma todėl, kad tokia strategija atitinka visuotinai priimtą tendenciją sušvelninti komunistinių režimų įvykdytus nusikaltimus. Dešiniųjų politinių pažiūrų autoritetų atžvilgiu tokia taisyklė negalioja. Kitaip nei Mao Dzedongo valdymo laikais, retas kuris išsilavinęs Vakarų Europos pilietis pritaria komunistinėms idėjoms. Deja, tik nedaugelis pripažįsta, kad komunizmas – nemažai blogio sukėlusi teorija. Ko gero, baiminamasi, kad dėl kylančių asociacijų toks teiginys suterštų kairiųjų pažiūrų atstovų reputaciją.

Pastaraisiais metais Kinijoje jau pradėta oficialiai pripažinti, kad Mao Dzedongas „darė klaidų“, ir net imta šiek tiek atvirai diskutuoti apie jo valdymo laikus. Deja, vyriausybė nenori pripažinti, kad masinės žudynės buvo vykdomos tyčia, ir iki šiol kartkartėmis tramdo bei persekioja priešingos nuomonės šalininkus, bandančius papasakoti tiesą.

Tokį nenorą pripažinti tiesą, be abejo, lemia faktas, kad Kinijai ir dabar vadovauja Komunistų partija. Nors daugelis konkrečių Mao Dzedongo nubrėžtų politinių strategijų yra atmestos, visgi režimas liko pagrįstas senąja teorija. Vieningos nuomonės apie Didįjį šuolį Kinijoje tikrai nėra.

Kodėl reikia kalbėti?

Nesugebėjimas viešai pripažinti tiesos apie Didįjį šuolį turi rimtų pasekmių ir Kinijoje, ir senajame žemyne. Dar yra gyvų Didžiojo šuolio laikų liudininkų. Dėl išgyvento siaubo ir patirtos neteisybės jie verti kur kas daugiau dėmesio, nei sulaukia. Jiems turėtų būti atlyginta už tai, ką prarado, o įvykių kaltininkai turėtų būti atitinkamai nubausti.

Be to, užmerkdami akis priešais istorinius Mao Dzedongo ir kitų komunistinės sistemos šulų nusikaltimus, nesugebame pasmerkti šia teorija pagrįsto režimo sėjamo siaubo ir sukuriame prielaidą, kad panašūs įvykiai gali pasikartoti. Bauginantys Kinijos ir Sovietų Sąjungos istorijos tarpsniai bei jų eigą lėmę diktatoriai turi būti laikomi socializmą diskredituojančiais veiksniais, lygiai kaip naciai pripažįstami diskreditavę fašizmą.

Deja, kol kas prie to neprieita.

Visiškai neseniai socialistų vadovaujama Venesuelos vyriausybė įvedė priverstinio darbo prievolę, kurią turi vykdyti daugelis šalies gyventojų. Vis dėlto žiniasklaidoje ši neteisybė nė iš tolo nesiejama su socializmu. Taip pat neįžvelgiama vykdomos politikos panašumo su režimais, kurie buvo įvesti Sovietų Sąjungoje, Kinijoje, Kuboje ir kitose šalyse.

Remiantis viena analitine teorija, tikrąją problemą kelia net ne socializmas kaipo toks, o būtent Venesueloje įvestas socializmas, kuriame ekonominės idėjos supintos su despotiška diktatūra ir kuriam būdingas autoritarizmas bei netinkamas valdymas. Teorijos autorius tiesiog neatsižvelgia į tai, kad despotiška diktatūra ir netinkamas valdymas būdingi visoms socialistinėms valstybėms.

Skandinavijos šalys, kurios dažnai minimos kaip sėkmingos socialistinės santvarkos pavyzdžiai, anaiptol nėra socialistinės, nes jų vyriausybėms nepriklauso gamybos priemonės ir jų rinkos daugeliu atžvilgių yra laisvesnės nei kitų Vakarų Europos valstybių. Galima Venesuelos tragedija vargu ar nustebins tuos, kurie yra susipažinę su Didžiojo šuolio istorija. Didžiausio masto masinės žudynės per visą žmonijos istoriją tiktai turėtų sulaukti pelnyto pasmerkimo.

Komentarai ()