Dar vienas įdomus dalykas, susijęs su muziejaus lankytojais, tas, kad susižavėjimas W. A. Mozartu visiškai nepriklauso nuo žmogaus išsilavinimo. Pas mus atvyksta paprastų, su muzika nesusijusių žmonių, kurie be galo myli šį kompozitorių. Ir jie užduoda daug įdomesnių klausimų nei muzikantai. Kai lankėmės LRT televizijoje, vienas operatorius buvo taip susidomėjęs! Sako: „Jei čia tikrai Mozarto smuikas – tai nuostabu!“ Pamenu, Japonijoje mus vežę taksi vairuotojai tik kelionės pabaigoje sužinojo, kad ką tik pavėžėjo W. A. Mozarto smuiką. Visi jie neslėpė nuostabos ir sakė būtinai apie tai papasakos savo anūkams. Tokios akimirkos – be galo malonios. W. A. Mozartas nėra tik specialistams. Jis – visiems.

– Kokiose šalyse jau apsilankė W. A. Mozarto smuikas?

G. Ramsauer: Mūsų muziejuje, ko gero, lankėsi beveik visų šalių atstovai, o pats instrumentas keliavo į Japoniją, Kubą, Šveicariją.

U. Leisingeris: Žinote, esate privilegijuoti – W. A. Mozarto smuikas šiame amžiuje dar nėra aplankęs daug šalių. Jūs esate vieni iš nedaugelio, galintys išgirsti smuiko, kuriuo griežė pats W. A. Mozartas, muziką net keturiuose koncertuose. Pasaulyje yra labai daug smuikininkų, kurie kasdien keliauja drauge su savo instrumentais, dar vertingesniais nei W. A. Mozarto smuikas, į skirtingus taškus: iš Niujorko į Šanchajų, iš Šanchajaus į Sidnėjų. Beje, įdomu, kad prieš 250 metų Mozartų šeima galvojo keliauti į Sankt Peterburgą, ir manau, kad kelias iš Zalcburgo galėjo vesti būtent per Vilnių. Tačiau W. A. Mozartas būtų vežęsis vaikišką smuiką, nes kompozitoriui tada tebuvo dešimt.

– Kelionė – išbandymas ir jums, ir instrumentui. Kaip saugote smuiką nuo drėgmės ir kitų sudėtingų sąlygų?

G. Ramsauer: Turime specialų besikeičiantiems orams atsparų dėklą. Keliausdami galime kontroliuoti temperatūrą. Tačiau svarbiausia užduotis – nesukelti įtarimo. Esame ir keliautojai, ir apsaugininkai vienu metu. Visuomet bent du žmonės turi lydėti smuiką. Privalome ieškoti saugių seifų bankuose ar muziejuose, turime juo rūpintis. Ir visgi tai muzikos instrumentas, tad jis turi „gyventi“.

– Klausimas, kurį pateiksiu, sunkus. Tačiau tikiu, kad, būdami „mocartologai“, mėginote į jį atsakyti. Iš kur atsiranda genijai? Tokios asmenybės neatkeliauja į pasaulį dažnai.

U. Leisingeris: Genijai negimsta kasdien, tiesa. Leopoldas Mozartas [W. A. Mozarto tėvas] tai suprato ir rašė norįs pasauliui parodyti genijų, gimusį Zalcburge. W. A. Mozartas buvo apdovanotas ypatingu talentu. Tačiau kartą koncerte smuiku pagriežęs taip, lyg būtų geriausias smuikininkas Europoje, ir parašęs tai savo tėvui, gavo tokį tėvo atsakymą: „Taip, tu esi puikus, net nežinai, kiek dar gali. Bet, tik jei nuolat tobulinsiesi.“ Taigi manau, kad tai talentas ir sunkus darbas kartu. O žvelgiant į W. A. Mozarto gyvenimą, galime drąsiai teigti, kad jis buvo darboholikas. Sudėtinga paaiškinti genijų, tačiau galima prie jo priartėti. Klausimas, kaip W. A. Mozartas galėjo būti toks talentingas, kasmet ir atveda maždaug pusę milijono lankytojų į Zalcburgą, į W. A. Mozarto muziejų.

– Kartais atrodo, kad šiandien pasaulis paprastėja: stengiamės neapsunkinti savęs žiniomis, o ir virtualioji erdvė mums siūlo daug lengvų kelių. Kaip manote, ar turėtume tapti lankstesni daugeliu klausimu, ar visgi stengtis išlaikyti tradiciją?

U. Leisingeris: Pagrindinis fondo „Mozarteum“ moto atsako į šį klausimą: turėtume išlaikyti tradiciją, tačiau, žinoma, privalome tradiciją paversti gyva. Dirbdami fonde, viena vertus, atliekame sudėtingą mokslinį darbą – stengiamės pateikti kuo daugiau žinių apie W. A. Mozartą. Kita vertus, mėginame kurti įdomias, interaktyvias muzikines programas, ypač vaikams. Svarbu suprasti, kad W. A. Mozartas savo laiku buvo modernus kūrėjas, taigi ir mes šiandien stengiamės būti smalsūs ir atviri. Manau, kad visi turime dirbti, kad tradicija gyvuotų, o ne taptų muziejiniu reiškiniu.

– W. A. Mozartas buvo modernus kompozitorius, kartais sakoma, kad jis buvo populiariosos muzikos kūrėjas. Ar, jūsų nuomone, jis galėtų tapti populiarus šiandieniniame pasaulyje?

U. Leisingeris: Sudėtingas klausimas. Istorija rodo, kad daugelis menininkų buvo ir yra kitokie, šiek tiek pakvaišę žmonės. W. A. Mozartas, žinant tų laikų standartus, buvo tikrai nelengva asmenybė. Kartais jis visiškai atitrūkdavo nuo pasaulio ir žmonių, panirdavo tik į muziką, o kartais atvirkščiai – norėjo tik bendravimo su žmonėmis ir visiškai atsitraukdavo nuo muzikos. Būtų buvę labai sunku jam paliepti: „Jūs, pone Mozartai, būsite to ar kito ansamblio vadovas.“ Tai nebūtų pavykę. Kai kuriais klausimais W. A. Mozartas buvo visiškai nepatikimas, jis gyveno muzika ir muzikoje.

Matydami šiandienos žvaigždžių pasaulį, esame pripratę prie keistų asmenybių. Taigi galimybė šiandien W. A. Mozartui būti populiariam yra. Kita vertus, W. A. Mozartas turėjo tų pačių ydų, kurias turi ir šiandienos populiariosios scenos atstovai: jis buvo darboholikas, buvo priklausomas nuo alkoholio, rūkė. Gerai, kad tais laikais nebuvo daug galimybių įklimpti į narkotikus. Tačiau jis, tam tikra prasme, pats vedė save mirties link. W. A. Mozartą užklupusi liga – streptokokinė infekcija – nesunkiai įveikė jį, sulaukus vos 35 metų. Jeigu jis būtų buvęs nuobodus žmogus, gal būtų gyvenęs iki 100 metų, tačiau veikiausiai būtų rašęs nuobodžią muziką. Tad nežinau, kas geriau. Bet W. A. Mozartas tapo stebuklu, magiška figūra, lyg Elvis Presley. Jis tikrai tapo popžvaigžde.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: lrt.lt

Autoriai: Gerūta Griniūtė

Komentarai ()