1956 m. pradėti sinagogos sprogdinimo darbai ją pavertė griuvėsiais. 1964 m. sinagogos vietoje iškilo vaikų darželis, taip naujųjų miestiečių atmintyje pakeisdamas vietos įspūdingą istorinę prasmę, į paprasčiausią buitinę funkciją atliekančią erdvę. Mažajame gete tilpo apie 11 000 žydų, o getų dalinimas į du buvo sukurtas dėl patogumo, atliekant skirstymą ir atrenkant naciams nenaudingus senus ir paliegusius žydus, kurie buvo siunčiami į mirtį Panerių miškuose.

Mažasis getas buvo vieta, kurioje ištisos žydų kartos kovojo už teisę gyventi Vilniuje. Ši miesto dalis nuo seno LDK valdovų privilegijomis apgyvendinta žydais po daugelio metų tapo jų kankinimo vieta, kurioje jiems teko jau kovoti apskritai dėl teisės gyventi po saule. Žydų kvartalas, išsidėstęs Stiklių, Antokolskio, Gaono ir Žydų gatvių erdvėje, buvo vienas iš tankiausiai apgyvendintų kvartalų Vilniuje.

Nuo 1942 m. rugsėjo pradžioje čia įkūrus getą tankumas pasiekė kritinę ribą, nes gete buvo talpinami visi nacių sulaikyti žydai. Pastarųjų likimas, taip pat kaip ir Didžiojo geto žydų, buvo tragiškas: 1943 m. rugsėjo 23-24 dienomis abu getai buvo likviduoti, jų gyventojai nužudyti, dabar ši data laikoma ir Lietuvos žydų genocido diena.

Vietoje išvadų

Visiškai kito vertinimo turėtų sulaukti žydų tautos ir kartu Lietuvos piliečių tragedija, holokausto aukos tapo bejėgiškai pasmerktos mirti ir šios tragedijos liudijimas yra gyvas šiandieniniame Vilniuje. Kelis kartus aukštesnės kategorijos netektis yra Vilniaus gyventojų sudėties pokytis, nei senojo miesto peizažo praradimas, kadangi dingus ilgus amžius miestą kūrusių ir su juo tapatumą įgijusių žydų bendruomenei, miesto raida pakrypsta kita linkme.

Gal tai ir paaiškina tokią lengva ranka pokariu vykdytą miesto kvartalų valymą, nesiskaitymą su miesto istoriniais objektais, kurių griovimui niekas nesipriešino. Šiuo atveju, pokario Vilniuje pažeidžiamiausia buvo Vilniaus žydų bendruomenė, kuri neteko viso turėto turto, istorinis žydų palikimas buvo naikinamas ideologijos, karo, o vėliau tiesiog laiko dėl nepakeliamo istorijos pasekmių.

Nuo senųjų gyventojų ištuštėjusio miesto transformacija sovietų valdžiai buvo lengvesnė, kai čia nebeliko žmonių gyvenusių senojo Vilniaus dvasia, nauji Vilniaus gyventojai, tikėtina, net neatkreipė dėmesio į vykstančią miesto metamorfozę. Nebelikus seniesiems gyventojams buvo šalinama senosios sostinės istorinė atmintis ir kultūrinės žymės, liko tik karo žaizdos ir naujos ideologijos įsitvirtinimo svetimkūniai, kurie kardinaliai keitė miesto vaizdinį.

Komentarai ()