Šiuolaikiniai tankai yra linkę slėptis nuo priešų, kuo mažiau į tave pataikys, tuo daugiau šansų išgyventi. Bet buvo laikai, kai „neįveikiami tanko šarvai“, atrodė siekiamybė ir didesnis reiškė geresnį. Žymiausias tokio mąstymo atstovas – vokiečių supersunkusis tankas Panzerkampfwagen VIII Maus. Vienų vertinamas kaip stebuklas taip ir nespėjęs pasirodyti kovos lauke, kitų kaip Adolfo Hitlerio gigantomanijos išraiška galutinai sužlugdžiusi nacių pajėgas antrajame pasauliniame kare. Valdomas šešių žmonių įgulos, 10 metrų ilgio, beveik trijų su puse metrų aukščio ir pločio, 128 mm kalibro ginklu aprūpintas tankas turėjo versti gūžtis priešininkus. Visgi ši didelė gūžtis „pėlė“ gali slėptis lyginant ją su keliais dešimtmečiais ankščiau prancūzų gamintais tankais Char 2C.

Norint suprasti gigantiškų mašinų kilmę reikia grįžti į tankų istorijos pradžią. Ji prasidėjo pirmojo pasaulinio karo metu, Vakarų fronte, kur karaliavo karo dievas artilerija ir visi norintys likti gyvi sėdėjo iškastose tranšėjose.

Pralaužti gerai įtvirtintus apkasus nelengva užduotis. Turi pulti plyname lauke, o priešas saugiai pasislėpęs duobių labirinte į tave šaudo. Sužeisti jo beveik negali, tik priversti dėl kokios nors priežasties neatsišaudyti. Tam ir buvo panaudoti tankai. Pėstininkai, ginkluoti viso labo šautuvais ir granatomis, turėjo daug vargo bandydami pramušti kelių centimetrų storio metalinius mašinos šarvus.

Už šios kliūties pasislėpę prie priešininko įtvirtinimų kuo arčiau galėjo priartėti savi pėstininkai. Galų gale pasinaudodami plieno monstrų sukelta panika į save atkreipti mažiau dėmesio paprastame šturme. Taip tankai tapo judančiais įtvirtinimais arba gaudavo fronto pralaužimo užduotis.     

Sunkiuosius tankus pirmieji sukūrė bei panaudojo britai. Prancūzai gana greitai ištobulino lengvuosius Renault FT-17 tankus. Vis tik lengvieji tankai fronte vieni nieko negalėjo pakeisti. 1917 m. prancūzų generolo, modernaus karo novatoriaus, Jean Baptiste Eugène Estienne doktrinoje reikėjo vieno sunkiojo tanko, kad trys keturi lengvieji galėtu efektyviai veikti. Jo iniciatyva kompanija „Société Nouvelle des Forges et Chantiers de la Méditerranée” (toliau FCM), iki tol sėkmingai užsiėmusi laivų statyba, ėmėsi kurti sunkųjį tanką. Tiksliau sukūrė bent kelis prototipus. Kol karinė prancūzų vadovybė aiškinosi tarpusavio įtakos santykius ką gaminti spėjo baigtis karas. Generolo Estienne propaguotas „C“ variantas laimėjo, bet vietoje karo metais planuotų 300 tankų buvo užsakyti pagaminti vos dešimt.

FCM Char 2c, char prancūziškai – tankas, buvo maždaug 69 tonų svorio monstras, jo įgulą sudarė 12 žmonių. Dešimties metrų ilgio korpusas su į priekį iškištais vikšrais bei tranšėjoms įveikti skirta uodega siekė net dvylika su trupučiu metrų. Trijų metrų pločio ir keturių metrų aukščio sausumos laivas turėjo aiškiai išreikštą bokštelį. Jame buvo pritaikyta nestandartiška tiems laikams itin galinga 75 mm lauko patranka, prie jos dirbo trys ekipažo nariai. Tanko vadas mūšio situacijai apžvelgti turėjo naudotis stroboskopu. Vado mažas bokštelis įrengtas virš ginklo bokštelio, nuolat sukosi taip nukreipdamas į jį atlekiančias kulkas, bet pro paliktas angas besisukant likdavo išorės vaizdo „šešėlis“. Pagal tai vadas galėjo spręsti kas dedasi aplinkui tanką. Netobulas sprendimas, bet unikalus. 

Nepaisant savo laiku įspūdingo stoto, tanko šarvai priekyje siekė nemenkus 35 mm, kitur po 22 mm. Kad įvertintume kokia tai apsauga, paminėkime pirmojo prieštankinio ginklo atsiradimą 1928 m., tai vokiečių Pak 36 (37 mm šaudmuo), jis vis dar būtu turėjęs vargo pamušti artėjančios mašinos korpusą. Tankas galėjo įveikti daugiau kaip keturių metrų ilgio tranšėjos duobę.

Tačiau šis FCM kūrinys buvo logistikos iššūkis. Dviejų motorų po 200 AG varoma elektrinė transmisija leido pasiekti kuklų iki 15 km/h greitį. Daug sveriantis monstras kilometrui sudegindavo po 12,8 litro kuro. Savo jėgomis tankas buvo visai nemobilus. Be to tokio dydžio technika greitai dėvėjosi arba tiesiog dažnai gesdavo. Tai buvo trukdis persidislokuoti dideliais atstumais. Numatydami šias ateities problemas dar kūrimo pradžioje jį braižė kuo siauresnį, tam kad jis išsitektu geležinkelio bėgiuose.

Užkeltas ant specialiai jam sukurto vagono, sąstatas su dar 30 vagonų jam aptarnauti reikalingos įrangos ir aptarnavimo personalo, traukiamas dviejų lokomotyvų, galėjo pradėti savo kelionę į paskirties vietą Prancūzijos geležinkelių sistema. Brangu, nemobilu ir karo salygomis pažeidžiama. Būtent dėl šio keliavimo būdo, 1940 m. vokiečių kompanijos Prancūzijoje metu, aviacija atkirto judėjimo kelius ir konvojai pateko į akligatvį.

Tačiau iki tol sugrįžkime į tanko šlovės laikus. Nespėjęs į savo laiko mūšius tankas tapo psichologinio karo ginklu. Iki 1921 metų buvo pastatyti visi užsakyti dešimt tankų, jie gavo istorinius Prancūzijos regionų vardus: Anžu, Beri, Bretanė, Elzasas, Normandija, Pikardija, Provansas, Puatu, Turenas ir Šampanė. Jie kėlė prancūzų karių moralę, buvo išnaudoti kaip tankų tobulinimo platformos. Šampanė (Champagne) netgi buvo patobulinta į 155 mm haubicą turintį tanką. Tai beveik dvigubai galingesnis ginklas nei po dviejų dešimtmečių pagamintuose Tigruose (88 mm) ir galingesnė nei tarybinė savaiegė prieštankinė haubica Su-152 (152 mm). Keliems tankams mėginta įtaisyti galingesnius, po 250 AG išvystančius vokiečių „Maybach“ variklius, gautus kaip  reparacija iš karą pralaimėjusių vokiečių.

Kodėl šis didškis nedominavo mūšiuose? Pirmiausia jų buvo pagaminta labai nedaug. 1920 metais lengvasis FT-17 kainavo 100 tūkst. frankų, o 2C kuklius 2 milijonus. Tuo metu sutriuškinta Vokietija atrodė nepavojingas priešas,  kitų sausumos galybių arti Prancūzijos nebuvo. Vėliau atsiritusi pasaulinė finansų krizė atbaidė bet kokias mintis vėl pradėti gaminti šiuos tankus ar braižyti iki 200 tonų sveriančius naujus lygumų laivus. Taip, ir čia Hitlerio mintis nebuvo nauja. Galiausiai patys prancūzai nujausdami artėjantį naują karą įsivertino turimus supertankus to laikmečio kontekste. 1939 m. „Normanija“ tapo „Lotaringija“, priekinis šarvas buvo padidintas iki 90 mm, šoniniai iki 65 mm, visas tankas pasunkėjo iki daugiau kaip 75 tonų. Greitis ir patikimumas krito dar labiau. Kiti  iki karo pradžios nebuvo kaip kitaip patobulinti.

Gal dėl nacių pademonstruoto greičio karo pradžioje, gal dėl prancūzų norėjimo išlaikyti didžiųjų tankų legendą, visi 2C pirmosiomis karo dienomis buvo mėginti atitraukti tolyn nuo fronto kovų. Tačiau mobili nacių žvalgyba ir taiklūs aviacijos smūgiai pertraukė prancūzų geležinkelio linijas. Ko gero pačios tankų įgulos detonavo sprogmenis palikdami užpuolikams tik metalo laužą po savęs. Visgi du tankai pakeliui į pabėgimą traukiniais sugedo. Taip rasta beveik sveika „Šampanė“, kaip karo grobis, vėliau buvo pervežta eksponuoti į Berlyną. Kur pasak istorikų baigiantis karui buvo ji sunaikinta sąjungininkų bombardavimu. Arba anot miesto legendos, išliko iki 1948 m., bet tada vieną naktį tiesiog išnyko. Tokių istorijų entuziastai pirštais rodo į Rusijoje esantį tankų muziejų Kubinkoje. Ar tankas ten gali būti? Vargu, muziejuje išdidžiai eksponuojamas vienintelis (iš dviejų pagamintų) išlikęs vokiečių supersunkiųjų tankų Maus egzempliorius. Jei kolekcijoje būtu ir prancūzų legenda, nevertėtu jo slėpti. Priešingai, tai būtu viena iš pažibų sutraukiančių lankytojus.

Kuo dar FCM kūrinys yra išskirtinis? Jis vienas iš nedaugelio supersunkiųjų tankų projektų realiai važinėjusių žeme. Vienintelis praėjęs visus išbandymus ir tapęs oficialiai tinkamu tarnybai tanku. Turėjęs galimybę pamatyti abu didžiuosius karus, bet nesudalyvavęs nė viename savo gyvenimo mūšyje.

Parengė Arnas Mulokas

Komentarai (2)