Kaip žemėlapiai tapo mirtį nešančiu ginklu ()
Pažanga ginkluotėje ir kartografijoje turėjo mirtinų pasekmių Pirmajame pasauliniame kare, prie kurio prieš 100 metų prisijungė Jungtinės Amerikos Valstijos.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Iki JAV įsijungiant į karą, konfliktas siautėjo po Europą jau beveik trejus metus. Tai buvo pats kruviniausias karas žmonijos istorijoje, pareikalavęs, daugiau nei 15 milijonų gyvybių.
Karinių technologijų pažanga, įskaitant mirtinas artilerijos ir ugnies mašinas, prisidėjo prie sunkiosios pramonės. Žemėlapiai taip pat padarė didžiulę įtaką.
Naujausi kartografiniai išradimai leido artileristams šaudyti į taikinius, kurie buvo sunkiai pastebimi, tiesiogiai, o ne paleidžiant seriją „įnirtingų“ šūvių, galinčių sužlugdyti puolimą iš pasalų. Palyginti neseniai išrasti lėktuvai abiem kariaujančiom pusėms leido kasdien atnaujinti priešo pozicijas savo žemėlapiuose.
Žemėlapiai iliustruoja mirtinas naujoves ir pabrėžia dar viena karo bruožą - sudėtingus iškastus abiejų karo pusių apkasus ir niokojančius Vokietijos povandeninio laivo išpuolius prieš sąjungininkų komercinius laivus, kurie išprovokavo JAV kišimąsi į konfliktą.
Daugelis žemėlapių, kurie yra Kongreso bibliotekoje, buvo neseniai aprašomi ir diskutuoti Ryan Moore, kartografijos specialisto, besidominčio karo istorija ir dirbančio bibliotekoje, tinklaraštyje.
Beveik per visą žmonijos istoriją kariai, norėdami nusitaikyti į priešą, turėjo jį matyti. Viskas pasikeitė dar iki Pirmojo pasaulinio karo, kai atsirado galinga artilerija, kuri galėjo šauti toliau, nei akys mato.
Tačiau tai sukūrė naują iššūkį: kaip pataikyti į taikinį, kai jis nėra tiesiogiai matomas. Vienas iš būdų tą padaryti buvo naudoti stebėtojus, kurie užimtų tam tikrą tašką ant kalvos ar kitos aukštos vietos ir siųstų žinutes atgal artileristui apie tai, kur nukrito šoviniai.
Radijas tuo metu jau buvo išrastas, tačiau jis buvo per daug griozdiškas, kad būtų naudojamas karo lauke. Vietoj to abi pusės naudojo telefono kabelio laidus ir bėgikus, kai linijos buvo pažeidžiamos priešo ugnimi.
„Kažkas iš tikrųjų bėgo pirmyn ir atgal sprogimo metu, kad perduotų žinias“, teigė Moore. Artilerija, norėdama nustatyti taikinį, naudojosi topografiniais žemėlapiais. Tai ne meno kūrinys, tačiau jis pabrėžia karo technikos evoliuciją.
Fotografavimas iš oro - dar vienas mirtinas išradimas. Tuo metu skraidymas vis dar buvo pavojinga naujovė, bet nuotraukos, padarytos iš viršaus, pagerino taktinius žemėlapius, teigia Moore.
„Šie vaikinai rizikavo savo gyvybe „skaidančiuose karstuose“.
Taip jie buvo vadinami, skrendantys 4 kilometrų aukštyje virš priešo galvos su ant nugaros pasvirusiu fotoaparatu.“ Toks aukštis buvo laikomas saugiu nuo priešlėktuvinės gynybos, bet, norint fotografuoti svarbias detales, kartais tekdavo skirsti žemiau.
„Šie vaikinai fotografavo kasdien, o vėliau visa analitikų komanda atidžiai peržiūrinėdavo nuotraukas, ieškodami menkiausių kraštovaizdžio pokyčių“, sako Moore. Siekiant paspartinti procesą, pilotai skrisdavo virš žemėlapių sudarinėtojų, filmuodami teritoriją, sudėdami į dėžutę naujausią medžiagą kartu su pastabomis komandai. Žemėlapių sudarytojai analizuodavo filmuotą medžiagą ir atnaujindavo žemėlapius naujais taikiniais.
Abi kariaujančios pusės iškasė įmantrius apkasų griovius, norėdamos apsaugoti savo žmones ir suteikti jiems galimybę turėti susisiekimo linijas. Aukštesnio rango pareigūnai galėjo matyti „draugų“ bei priešų pozicijas žemėlapiuose. Tačiau žemesnio rango kariams buvo rodomos tik priešo kariuomenės, sakė Moore. Jaunesniojo rango pareigūnas turėjo žinoti savo karių padėtį, todėl nebuvo būtinybės tą nurodyti žemėlapyje, kurį galėjo perimti priešas.
