Kas iš tikro dėjosi per Leningrado blokadą ir kodėl milijonas žmonių mirė iš bado? Pasirodo, pagrindinis kaltininkas - net ne Vokietijos armija...  (3)

Ne visi žino, kad Niurnbergo proceso metu buvo nustatyta, jog vokiečių armija nebuvo kalta dėl Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) blokados Antrojo pasaulinio karo metu. Mat vokiečiai paliko neapšaudomą koridorių, kuriuo galima buvo evakuoti taikius gyventojus ir atvežti į apsuptą miestą pakankamai maisto, rašo portalas „censoru.net“.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2017-08-15 Kas iš tikro dėjosi per Leningrado blokadą ir kodėl milijonas žmonių mirė iš bado? Pasirodo, pagrindinis kaltininkas - net ne Vokietijos armija...  (3)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Daugelis sovietmečiu augusių žmonių dar atsimena šiurpų Leningrade gyvenusios mergaitės dienoraštį, kuriame ji kasdieniškai aprašė kaip dėl bado mirė jos artimieji ir koks buvo gyvenimas vokiečių apsuptame mieste.

Gyvenimas dažnai net šiurpesnis ir už mirtį. Dienoraštis liko neužbaigtas, nes mergaitė pati numirė nuo bado.

Vermachto ir Vokietijos sąjungininkų armija laikė užblokavusi Leningradą net kelerius metus.

Blokada prasidėjo 1941 metų rugsėjo 8 dieną ir truko iki 1944 metų sausio 27 dienos. Per tą laiką Leningrade žuvo apie du milijonai žmonių.

Jei tikėtume Vikipedija – nuo 600 tūkst. iki pusantro milijono. 872 dienas trukusi Leningrado blokada yra laikoma daugiausiai aukų pareikalavusia miesto apsiaustimi istorijoje.

Tiesa, čia neįskaičiuoti visi tie miestiečiai, kurie mirė po evakuacijos iš Leningrado. Jų buvo labai nemažai, nes tuo metu dar nebuvo metodikos, kaip gydyti dėl bado visiškai išsekusius žmones. Mirtingumas tarp jų buvo itin didelis.

Dėl apšaudymų ir bombardavimų žuvo tik trys procentai leningradiečių, o likę 97 procentai mirė iš bado. Ir tai neturėtų stebinti, nes buvo savaičių, kai kasdieninė kai kurių kategorijų miestiečiams išduodamo maisto norma buvo vos 125 gramai duonos.

Tiek duonos normalus žmogus suvalgo pusryčiams, žinoma ant jos užsitepęs sviesto ir dar pasistiprinęs kiaušiniene.

O blokados metu dalinama duona gerokai skyrėsi nuo normalios. Ji buvo kepama ne iš grūdų.

Jos gamybai naudota ir maistinė celiuliozė, išgauta iš pušų drožlių, ir medvilnės sėklų išspaudos, ir eglių spygliai.

Tačiau ir tokia duona buvo dalinama tik pateikus specialias maisto korteles, kurias galėjai pamesti, jas galėjo ir pavogti. Tuomet žmonės likdavo akis į akį su alkiu.

Šiandien dažnam net sunku įsivaizduoti, kas yra tikras alkis, tikras badas. Toks badas, kai valgai žiurkes, balandžius ir tarakonus. Toks badas, kai nužudai savo mylimą katiną, kad galėtum jį suvalgyti.

Toks badas, kai vyras pasikviečia į svečius moterį vien tam, kad galėtų ją nužudyti ir suėsti.

1941 metų gruodį Leningrade buvo išaiškinti 26 žmogėdros. O 1942 metų sausį jų buvo jau 336, per dvi pirmąsias vasario savaites buvo suimti net 494 žmogėdros.

Nėra abejonių, kad net šitie šiurpūs skaičiai deramai neatspindi siaubingos to laiko realybės.

Leningrado blokados istorija – viena didžiausių žmonijos krizių, milijonų leningradiečių asmeninio heroizmo ir milijonų asmeninių tragedijų istorija.

Visai logiška, kad nuolat iškyla klausimas, ar tikrai nebuvo jokios galimybės išsaugoti miesto gyventojų gyvybes?

Net jei nesvarstysime to varianto, kad galima buvo sudėti ginklus ir pasiduoti vokiečiams.

Nors kažin ar reikėtų tikėti sovietine propoganda, pasakojusia apie tokiu atveju miestiečių laukusias baisybes. Vien dėl tų baisybių kažin ar vertėjo gintis net ir tada, kai miestas buvo visai užblokuotas.

Daug svarbiau yra tai, kad blokados metu Leningrdas ne tik stengėsi kokiu nors būdu išgyventi.

Miestas gamino pramonės produkciją ir karo reikmenis, be to, visai tai gabeno ne tik tiems sovietų armijos daliniams, kurie gynė jį patį, bet ir gerokai toliau – už blokados žiedo ribų.

Per antrąjį 1941 metų pusmetį Leningradas frontui pagamino 713 tankų, daugiau nei 3 tūkstančius patrankų ir prieštankinių pabūklų, daugiau nei 10300 minosvaidžių, 480 šarvuočių, 58 šarvuotus traukinius.

1941 metų liepos-gruodžio mėnesiais frontą iš Leningrado pasiekė daugiau nei 3 milijonai pabūklų šaudmenų ir minų, 40 tūkst. reaktyvinių sviedinių ir daugybė kitokios karo technikos.

Leningrade gaminami artilerijos pabūklai, minosvaidžiai ir šaudmenys buvo siunčiami net ir į pamaskvę.

Pačiame mūšio dėl Maskvos įkarštyje iš apsupto Leningrado į Maskvą nusiųsta daugiau nei 400 patrankų, tūkstantis įvairaus kalibro minosvaidžių ir beveik 40 tūkst. prieštankinių šaudmenų. 1941 metų lapkričio 29 dieną Vakarų fronto vadas G. Žukovas atsiuntė į Leningradą telegramą: „Dėkojam leningradiečiams už pagalbą masviečiams kovoje su kraugeriškais hitlerininkais“.

Leningrado pramonė nuolat didino karo technikos, ginklų ir šaudmenų ir gamybą. Jei laikysime, kad per pirmą 1942 metų ketvirtį karinės produkcijos buvo pagaminta 100 procentų, tai per trečią tų metų ketvirtį jos pagaminta jau 488,1 procentų, o per ketvirtą – net 572,8 procentų.

1942 metais Leningrado pramonė išsiuntė į frontą 60 tankų, 692 pabūklus, daugiau nei 1500 minosvaidžių, 2700 sunkiųjų kulkosvaidžių, 35,5 tūkst. automatų ir 139 lengvuosius kulkosvaidžius.

Leningrado gamyklos pastatė 38 karo laivus (tarp jų du mininkus, vieną povandeninį laivą, 6 torpedinius katerius).

Taigi, faktai liudija, kad Leningrado gyventojams trūko maisto ir jie mirė iš bado.

Gyventojų evakuacijai trūko transporto, todėl iš miesto nespėdavo išvežti tų, kurie nebuvo reikalingi karo ir pramonės produkcijos gamybai.

Šių žmonių maisto dienos davinys net ir oficialiai buvo tris kartus mažesnis nei tų, kurie dirbo gamyklų cechuose. Taigi, jie buvo pasmerkti mirti nuo bado.

Tačiau faktai liudija ir tai, kad tuo pat metu, kai į Leningradą niekaip negalėjo atvežti pakankamai maisto, ten kažkokiu būdu įstengdavo atvežti visas žaliavas ir medžiagas, kurios buvo reikalingos miesto pramonės ir karinėms įmonėms.

Ir tuo pat metu, kai siaubingai trūko transporto, kuriuo galima būtų evakuoti mirštančius miestiečius, to transporto buvo pakankamai, kai reikėdavo išvežti šimtus tankų, tūkstančius patrankų, dešimtis tūkstančių kulkosvaidžių ir minosvaidžių, šimtus tūkstančių automatų ir nesuskaičiuojamą daugybę šaudmenų.

Vadinasi, buvo galimybė atvežti į Leningradą pakankamai maisto ir evakuoti daug daugiau žmonių. Buvo galima padaryti tai daug greičiau, kol maisto trūkumas mieste dar nepasiekė kritinės ribos.

Tragedija vokiečių apsuptame Leningrade įvyko komunistinio šalies režimo nurodymu, buvo vykdomi Komunistų partijos ir SSSR valdžios nutarimai.

Todėl ir atsakomybę už pusantro, o gal net ir dviejų milijonų į blokadą pakliuvusių leningradiečių žūtį turėtų prisiimti ne vien Hitleris ir vokiečių armijos vadovybė, bet ir Stalinas su kitais SSSR vadovais.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Emilija Lapė
(204)
(11)
(193)

Komentarai (3)