Po keturių savaičių viename vakarėlyje jis ją išžagino. Jai tada buvo vos 18 metų, ji buvo dar nekalta.

Kai jos tėvas sužinojo, kad Johanna yra nėščia, jis stipriai įsiuto. „Tu esi pasileidėlė!“ - pareiškė jis ir liepė išvežti kūdikį į kokį nors tolimą miestą, ir ten palikti.

Pilna beviltiškumo jausmo ir liūdesio, 1944 metų rudenį Johanna traukiniu išvažiavo į Čekoslovakiją.

Kurį laiką bandžiusi ten išgyventi kaip vieniša motina, galiausiai nuėjo į vaikų namus Prahoje. Verkdama pabučiavo mažąjį Erviną, atsisveikino su juo ir viena grįžo į Olandiją.

Ilgus metus iš vaikų namų ateidavo dešimtys laiškų su prašymu pasiimti vaiką. Į juos nebuvo atsakyta. Tačiau kiekvienais metais per savo sūnaus gimtadienį Johanna tyliai prisimindavo prarastą sūnų, jo vardo ji negalėdavo garsiai ištarti: Ervinas van Haarlemas.

Ir štai pagaliau ji jį rado. Kai jie baigė gerti šampaną, jis paėmė jos ranką ir pasakė: „tu turi tuo patikėti, esu tavo sūnus“.

Netrukus po tokio jautraus „susivienijimo“ Johanna pakvietė Erviną į Olandiją, kad šis susipažintų su van Haarlemų šeimyna. 1978 metų pradžioje atvykęs į jos namus, šnipas paeiliui pasisveikino su visais šeimos nariais. Jie žiūrėjo į jį kaip į žvėrį zoologijos sode.

Londone staiga pasirodžiusi motina – olandė, dar ir žydiškos kilmės, tik sustiprino E. van Haarlemo priedangą.

Jo pagrindinė užduotis, kaip jis papasakojo reporteriui, buvo rinkti informaciją apie sovietų žydus, kuriems nebuvo leista imigruoti į Jungtinę Karalystę ir kurie tokiu būdu tapo Šaltojo karo laikų diplomatinių žaidimų įkaitais.

Jam taip pat pavyko gauti svarbios informacijos apie povandeninius sonarus, kurių dėka NATO galėjo sekti sovietų povandeninių laivų judėjimą.

Britų žurnalistas Kimas Sengupta apibūdino E. van Haarlemą kaip „itin sėkmingą ir ypatingai įžvalgų agentą“, kuriam pavyko patekti į britų povandeninių laivų „Polaris“ bazę Britanijos admiraliteto Povandeninių tyrimų centre, taip pat ir į „eilę kitų slaptų karinių objektų“.

Už šiuos neįtikėtinus pasiekimus šnipinėjimo srityje E. van Haarlemas sovietų valdžios buvo apdovanotas. Apdovanojimas jam buvo įteiktas specialiai jo garbei organizuotame priėmime Prahoje.

„Jis daug keliavo, - vėliau pasakojo Johanna interviu olandų radijo stočiai. - Iš to nedidelio butuko, kuriame pirmą kartą pas jį apsilankiau, jis persikeldavo į vis prabangesnius butus.

Aš neturėjau supratimo, kodėl jis taip dažnai persikelia. Jo reikalai klostėsi vis geriau ir geriau, tai buvo akivaizdžiai matoma iš jo drabužių, avalynės, namų, kuriuose jis gyveno“.

Priedangos atskleidimas

Praėjus kuriam laikui, jau Londone, E. van Haarlemo name suskambo telefonas. Jo namų taiki ramybė buvo sudrumsta. Jis išlipo iš lovos ir pažiūrėjo į laikrodį. Buvo 3 valandos ryto.

„Sūnau, mielasis! Negalėjau susilaikyti, man taip norėjosi tave išgirsti“, - besipinant liežuviui kitoje laido pusėje kalbėjo Johanna. Ji akivaizdžiai buvo girta. „Parduosiu savo namą ir persikelsiu į Londoną. Gyvensime kartu!“ Nuo to laiko ji ne kartą elgėsi keistai.

Vienа sykį, 1986 metų rudenį Ervinas pastebėjo, kad tiesiai už jo važiuoja du automobiliai, atliekantys tuos pačius manevrus, kuriuos jis yra matęs šnipų mokykloje. „Greičiausiai kažką seka“, - pagalvojo jis. Ir staiga jis suprato: „Idiote! Jie juk seka tave!“.

Darbą „Hiltone“ jis tuo metu jau buvo palikęs, padaręs karjerą nuo paprasto padavėjo iki pirkimų vadybininko. Dabar jis buvo laisvuoju dailininku ir prekiautoju meno kūriniais, ir už grynuosius pinigus nusipirko sau nedidelį butuką Barnet rajone šiaurės Londone.

Sunku įsivaizduoti mažiau tinkamą vietą sučiupti užsienio šnipą, bet netrukus į butuką pradėjo vienas po kito keliauti keisti svečiai.

Tai technikas iš telefonų kompanijos ateina patikrinti jo aparato, tai naujas paštininkas užsuka, tai langų valytojai pradėjo suktis prie jo langų kiekvieną savaitę, nors susidarė įspūdis, kad vos ne kasdien. Į šias keistenybes dėmesį atkreipė ne tik Ervinas.

61-erių misis Saint, vietos gyventojų tarybos koordinatorė, pasakojo, kad 1987 metų lapkritį ji skambinusi policijai, kad praneštų apie keistus garsus ir trukdžius, panašius į Morzės abėcėlę, kurie staiga pradėjo sklisti iš jos televizoriaus kiekvieną vakarą, 21 valandą. Dar po kurio laiko, 1988 metų balandį, prie Ervino buto sustojo paslaptingas mikroautobusas.

Apie „sūnaus“ areštą Johanna van Haarlem išgirdo per BBC radiją. Netrukus pas ją atvyko tyrėjai su prašymu liudyti prieš šnipą teisme.

„Kai mūsų žvilgsniai, galų gale, susitiko, pajutau skausmą. Jo žvilgsnyje nepamačiau jokio gailesčio, jokios šilumos, nieko“, - pasakojo ji teisme.

Atlikti bausmę Ervinas buvo išsiųstas į Parkhursto kalėjimą Whight saloje. Po penkerių metų, jau pasibaigus Šaltajam karui ir po bado streiko, jis buvo paleistas ir deportuotas į Čekijos respubliką.

Paklaustas, ar jautė gailestį Johannai, jis atsakė: „Man jos visiškai nebuvo gaila. Ji visą laiką siekė vadovauti, o man teko su tuo taikstytis. Dažnai ji man velniškai įkyrėdavo“.

Per penkerius metus, praleistus kalėjime, vieno dalyko jis taip ir nesuprato – Johannos pasakojimo apie tai, kaip ji jį rado. „Niekas jos neprašė, ji pati, savo noru, visa tai pradėjo bandydama mane rasti“, - sako jis.

Ar tai buvo sutapimas, kad Johannos motiniškas instinktas prabudo vos po kelių mėnesių po to, kai jis pateikė paraišką gauti olandišką pasą? Ar galėjo kas nors ją pastūmėti pradėti sūnaus paieškas? Kodėl? Atsakymų į šiuos klausimus mes niekada negausime – Johanna van Haarlem mirė 2004 metais. Tačiau šnipas turi savo teoriją.

„Manome, kad ji dirbo britų ar olandų kontržvalgybos pavedimu“, - sako jis.

Ar galėjo pati Johanna būti šnipė? Atrodo, kad tai yra mažai tikėtina, bet šiais melo ir apsimetinėjimo laikais įmanoma viskas.

Komentarai ()