George‘as Kovalis infiltravosi į Manhatano projektą ir padėjo Josifui Stalinui pasigaminti branduolinę bombą. Lyg to būtų maža, pensijos jis pareikalavo ne iš ko kito, o iš tų pačių amerikiečių, rašo „The Daily Beast“.

Štai kaip prasideda pati dramatiškiausia scena iš bene garsiausio Aleksandro Solženicyno romano „Pirmajame rate“:

Viena iš medinių telefono būdelių prie stoties buvo tuščia, tačiau netiko – užkliuvo išdaužtas langelis. Inokentijus įėjo į pačią stotį. Visos keturios telefono būdelės pasirodė užimtos. Netrukus pastebėjo, kad vienoje, esančioje iš kairės, gana nuožmiai atrodantis veikėjas, akivaizdžiai ne itin blaivus, kaip tik baigia pokalbį – jau kabina telefono ragelį. Vyras nusišypso Inokentijui ir rengiasi kažką sakyti, bet nebespėja. Inokentijus skubiai užima atsilaisvinusią būdelę, atsargiai uždaro duris. Viena ranka prilaikydamas duris, kita, vis dar nenusimovęs pirštinės, drebančiais pirštais bando sugraibyti monetą, galiausiai ją įmeta į aparatą ir surenka numerį.

Po kelių pratisų signalų kitame laido gale pasigirsta sujungimo garsas.

„Ar čia sekretoriatas?“, – iš visų jėgų bandydamas pakeisti balsą klausia Inokentijus.

„Taip“, – atskrieja iš kito laido galo.

„Prašau nedelsiant mane sujungti su ambasadoriumi“, – pareikalauja Inokentijus.

Atsakymas pateikiamas praktiškai nepriekaištinga rusų kalba.

„Negalime skambinti tiesiai ambasadoriui. Kokiu jūs klausimu?“, – dialogas tęsiasi.

„Tada sujunkime mane su kokiu atsakingu asmeniu! Ar karo atašė! Tik greičiau!“, – nekantrauja Inokentijus.

Romane veiksmas vyksta 1949 metų žiemą Maskvoje. Inokentijus buvo viskuo nusivylęs Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, nekantraujantis amerikiečiams patikėti svarbią paslaptį. Galiausiai jam pavyksta perduoti žinutę JAV karinių oro pajėgų atašė: „Tai gyvybės ir mirties klausimas jūsų šaliai! Ir ne tik jai! Paklausykite! Per kelias ateinančias dienas sovietų agentas, vardu Georgijus Kovalis, parduotuvėje, kur prekiaujama radijo detalėmis, kai ką pasiims“, – galiausiai liaujasi vynioti žodžius į vatą ir tiesiai šviesiai pareiškia. „Po kelių dienų sovietų agentas Kovalis radijo detalių parduotuvėje gaus labai vertingos techninės informacijos apie branduolinės bombos gamybą“, – išklojo.

Sovietų Sąjunga iš paskutiniųjų stengėsi neatsilikti nuo Jungtinių Valstijų gaminant patį pavojingiausią ir galingiausią ginklą planetos istorijoje. A. Solženicyno romanas paremtas tikra istorija, realiais faktais, tuometine tikrove. Sovietų diplomatas tikrai skambino į JAV ambasadą, Josifo Stalino saugumo tarnybos skambutį susekė, pokalbį įrašė, o įrašą nusiuntė specialistams, kurie slaptame tyrimų centre, vadintame Šaraška ar Marfino, nustatė skambinusiojo tapatybę. Užduotis minėtoje Šaraškoje vykdė ten kalinti inžinieriai, o juos prižiūrėjo iki dantų ginkluoti pareigūnai. Vienas iš tų inžinierių ir buvo pats A. Solženicynas.

Ši istorija prasideda įvykiais, itin svarbiais visai Šaltojo karo istorijai. Jie ir įkvėpė A. Solženicyną parašyti savo pirmąjį romaną. Jo artimiausias bičiulis Marfino – Levas Kopeliovas, kuriam ir buvo pavesta užduotis atpažinti skambinusiojo balsą, vėliau tapo garsiu disidentu, ekstravagantišku intelektualu, gerbiamu daugumos Maskvos inteligentų. Būtent L. Kopeliovas, pasinaudodamas turimais ryšiais, pasirūpino, kad A. Solženicynas galėtų išspausdinti pirmąjį didesnį savo straipsnį sovietų žiniasklaidoje.

Taip „Novyj Mir“ redaktorius sudomino „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. 1968 metais vienas L. Kopeliovo artimųjų buvo vienas iš aštuonių, Raudonojoje aikštėje surengusių protesto akciją prieš invaziją į Čekoslovakiją. Tai buvo vienas iš garsiausiai nuskambėjusių ir svarbiausių įvykių sovietinių laikų disidentų judėjimo istorijoje.

Epizodas Marfino centre turėjo didelę reikšmę ir slaptosioms tarnyboms. Tyrimas, kurio pabaigoje galiausiai atskleista išdaviko pavardė, buvo akylai stebimas ir perkeltas į kitą Šarašką Kučine, kurie, tiesą sakant, ir užgimė Rusijos interneto sekimo sistema SORM.

Kad ir kaip ten bebūtų, šiuo atveju svarbiausia ne tai. „Pirmajame rate“ buvo šnipas, ir tas šnipas buvo realus asmuo.

A.Solženicynas atsargiai pakeitė visus vardus, išskyrus išduoto sovietų šnipo G. Kovalio – panašu, kad jis manęs, jog įkalinti inžinieriai niekada jokiais būdais nebūtų išdavę tikrojo šnipo vardo savo vadovams. Kaip paaiškėjo vėliau, jis klydo.

George‘as Kovalis buvo JAV pilietis, 1913 metais gimęs Ajovoje žydų šeimoje, kurie kadaise į Ameriką pabėgo iš Rusijos. 1932 metais jo šeimą Žydų kolonizacijos Rusijoje organizacija (IKOR) įtikino sugrįžti ten, kur tuo metu jau buvo Sovietų Sąjunga. G. Kovalis išvyko kartu su šeima. Įstojo į technikos ir chemijos institutą, netrukus užverbuotas sovietų karinės žvalgybos ir jau 1940 metais su misija grąžintas ten, ką dar ne taip seniai vadino namais – Ameriką. Jo kodinis vardas buvo Delmaras.

Trejus metus G. Kovalis dirbo vieno sovietų agento vadovaujamoje elektros bendrovėje. 1943 metais jis buvo pašauktas į Amerikos kariuomenę. Specialius karinius mokslus krimto Manhatano miesto koledže. Manhatano projektui tuo metu verkiant stigo profesionalių žmonių, tad vadovybė nusprendė kreiptis į kariuomenės atstovus – paprašė apie techniką ir technologijas nusimanančių šauktinių. 1944 metais G. Kovalis buvo paskirtas dirbti prie slaptos branduolinės bombos programos Ouk Ridže, Tenesio valstijoje. Konfidencialioje FTB ataskaitoje teigiama: „G. Kovalis buvo labai populiarus ir mėgstamas – tiek studijų laikais, tiek darbe kolegų“.

G.Kovalis netrukus įrodė esąs itin sėkmingas sovietų šnipas. Jam pavyko patekti į vieną slapčiausių JAV tuo metu vykdytų projektų ir perduoti rusams itin svarbių paslapčių, kuriuos tiesiogiai prisidėjo prie fakto, kad sovietai ir patys pasigamino branduolinį ginklą. 1949 metais G. Kovalis grįžo atgal į Sovietų Sąjungą.

Komentarai ()