Buvęs sovietų armijos papulkininkis Stanislavas Petrovas, 1983-ųjų rugsėjo 26-osios naktį nusižengęs protokolui ir taip išgelbėjęs pasaulį nuo branduolinės katastrofos, mirė sulaukęs 77-erių. Jo mirtis paviešinta šiandien, tačiau skelbiama, kad S. Petrovo gyvybė užgeso šių metų gegužes 19 d.

S. Petrovas lemtingąją naktį 1983 m. buvo pažadintas sovietinės gynybos sistemos signalo, įspėjusio, jog penkios tarpkontinentinės balistinės raketos, paleistos amerikiečių, skrieja Sovietų Sąjungos kryptimi. Armijos protokolas numatė, jog tokiu atveju SSRS turi smogti atsakomąjį smūgį, tačiau pasaulį išgelbėjo S. Petrovo nuojauta ir šaltas protas – jis nepranešė apie signalą savo tiesioginiams vadams, palaikydamas jį klaidingu. Kaip vėliau jis pats aiškino, įtarimų sukėlė tai, jog radarai rodė penkias raketas – toks skaičius pernelyg mažas, jog efektyviai pradėtum karą.

Kaip jau po Šaltojo karo S. Petrovas pasakojo BBC, jis vis tiek nebuvo visiškai tikras savo apsisprendimu. „Po 23 minučių aš supratau, kad nieko nenutiko. Jei tai būtų buvęs tikras smūgis, aš apie jį jau žinočiau. Tai buvo toks palengvėjimas“, – prisiminė S. Petrovas. 2010 m., duodamas interviu vokiečių „Der Spiegel“, rusas sakė: „Mes esame išmintingesni, nei kompiuteriai. Mes juos sukūrėme“.

Jog iki branduolinės katastrofos tą naktį trūko nedaug, liudija ir tuometis politinis kontekstas – prieš tris savaites iki incidento SSRS numušė komercinį Pietų Korėjos oro linijų lėktuvą, kirtusi jos oro erdvę, bei taip pražudė 269 žmones. Neseniai iki incidento JAV prezidentas Ronaldas Reaganas ištarė žymiausius žodžius, skirtus Sovietų sąjungai, pavadindamas ją „blogio imperija“.

Netrukus paaiškėjo ir priežastis, kodėl sovietinė sistema ištransliavo klaidingą aliarmą – palydovas saulės atspindį nuo aukštesniuose atmosferos sluoksniuose esančių spindulių palaikė raketomis. Šis incidentas Sovietų sąjungoje nebuvo viešinamas, o pats S. Petrovas, iš pradžių įvertintas teigiamai, nors ir nepakluso instrukcijoms, po tarnybinio patikrinimo gavo patikrinimą, mat neužpildė karinio žurnalo. Istorija pateko į viešumą 1998 m., kai ją savo memuaruose aprašė generolas Jurijus Vontintsevas, tuometis S. Petrovo viršininkas.

Antrojo Pasaulinio karo piloto sūnus, S. Petrovas gimė Vladivostoke 1939 m. rugsėjo 9 d., studijavo Kijeve oro pajėgų aukštojoje mokykloje. Žlugus Sovietų sąjungai, vyrui teko darbuotis sargu statybose, kurį laiką jis pragyveno kukliai ūkininkaudamas. 2006 metais S. Petrovas Jungtinėse Valstijose atsiėmė Pasaulio Piliečio apdovanojimą, o 2013 m. jam įteiktas ir Drezdeno Taikos Prizas. Pastarąjį yra gavęs ir paskutinysis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas. 2014 m. išleista ir pusiau dokumentinė drama, pavadinimu „Žmogus, kuris išgelbėjo pasaulį“, kurios herojumi rusas ir tapo.

Paskutiniuosius gyvenimo metus S. Petrovas leido Maskvos priemiesčio pensionate, kur gegužę ir mirė dėl tiksliai nežinomų priežasčių. Jo mirtį patvirtino vokiečių režisierius Karlas Schumacheris, pirmasis paviešinęs S. Petrovo istoriją Vakaruose ir vėliau tapęs buvusio karininko bičiuliu.

Komentarai ()