Ringe dirbantis teisėjas Johnas Duffy nusišluostė prakaitą ir apsižvalgė. Aplink kėdėse miegojo žmonės, o ringo kampuose sėdintys boksininkai sunkiai galėjo pakelti galvas. „Tik dar du raundus. Jei niekas nelaimės, kova bus baigta“, pasakė Duffy ir pakvietė kovotojus 109-ajam raundui.

Taip, supratote teisingai - Jackas Burke ir Andyis Bowenas santykius ringe aiškinosi net 110 raundų. Ir nei vienas negalėjo pasakyti, kad buvo verta, nes galiausiai nugalėtojas taip ir nepaaiškėjo. Kova vyko 1893-iųjų balandžio 6 dieną. Pagal numatytas taisykles, patyrę boksininkai turėjo kovoti iki pabaigos. Tai yra, iki nokauto arba iki tol, kol vienas iš boksininkų nebegalės tęsti kovos.

Tokios taisyklės, nors ir atrodo labai kvailos, tuomet buvo įprastos. Dažniausiai kovos baigdavosi vienam priešininkui pasitraukus - treneris į ringą švysteldavo rankšluostį, parodydamas, kad kovą būtina nutraukti. Burke ir Bowenas dėvėjo pirštines, kiekvienas raundas truko po 3 minutes. Iš pradžių boksininkai buvo energingi ir greiti. Tačiau su kiekviena ringe praleista minute jie silpo, o kartu mažėjo ir nokauto tikimybė.

Ėjo minutės, o tada ėjo valandos. Kova truko 110 raundų - 7 valandas ir 19 minučių. Ir niekas nelaimėjo. Tiesiog ringo teisėjas Johnas Duffy nusprendė nebetęsti šios kovos, nes niekas jos nebūtų laimėję. Be to, ir boksininkai sunkiai bebūtų pakilę iš savo kampų. Taigi, kova buvo užbaigta be nugalėtojo. Jokios taškų sistemos, jokių iškeltų rankų, jokio žymaus piniginio atlygio.

Burke apskritai net neturėjo kovoti. Mačas su Bowenu buvo numatytas Burke mokiniui. Tačiau jis kautis negalėjo, todėl į ringą lipo pats Burke. Ir tikriausiai vėliau šio sprendimo gailėjosi - boksuodamasis su Bowenu Burke susilaužė visus savo plaštakų kaulus ir po to net 6 savaites nekilo iš lovos. Tiesa, vėliau jis ir vėl lipo į ringą.

Bowenas irgi kovėsi ir po to. 1894 metais jis mirė po to, kai nukautuotas trenkėsi galva į medines ringo grindis.

Komentarai ()