Archeologai Egipte tiria 160 neseniai surastų sarkofagų - kai kuriuos iš jų iš tikrųjų saugojo prakeiksmai ()
Prieš tūkstančius metų senovės egiptiečiai buvo laidojami Sakaroje – senoviniame mirusiųjų mieste. Žyniai mirusiuosius guldydavo į medinius sarkofagus, puoštus hieroglifais, o šie būdavo užplombuojami ir laidojami kapuose, įrengtuose virš arba po nekropolio smėliu.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Archeologai per pastaruosius tris mėnesius Sakaroje atrado 160 žmonių karstų (neretai aptinkama ir gyvūnams skirtų sarkofagų), kuriuos ketina išdalinti į viso Egipto muziejus. Keletą sarkofagų taip pat ir atidarė – kad ištirtų viduje esančias mumijas.
Pasak ekspertų, kai kuriuose Sakaros kapuose ant sienų buvo užrašyti ir spalvingi prakeikimai, įspėjantys įsibrovėlius.
Kairo Amerikos universiteto egiptologė Salima Ikram pasakoja, kad taip būdavo tikimasi, jog prakeikimai atgrasys įsibrovėlius, ketinančius išniekinti mumijų poilsio vietas.
„Juose paprastai teigiama, kad jei į kapą įžengs netyras žmogus (tikriausiai tiek kūnu, tiek ir ketinimais), tai dievai gali nubausti pažeidėją ir nusukti jo kaklą kaip žąsiai“, – teigia ji.
„Baimė pamatyti vaiduoklius“
Specifinis Sakaros prakeiksmas, kurį cituoja S.Ikram, buvo rastas vizirio Ankhmahoro – aukštą poziciją užėmusio faraono pareigūno, gyvenusio daugiau nei prieš 4000 metų – kape. Jis buvo palaidotas mastaboje – antžeminiame kape, panašiame į stačiakampę dėžę. Panašios mastabos buvo statomos visame Egipte, taip pat netoli Gizos piramidžių.
Prakeiksmas, skirtas apsaugoti Ankhmahorą, apytiksliai verčiant, įspėja, kad ką pažeidėjas, „padarys prieš mano kapą, tas pat nutiks ir jo nuosavybei“. Prakeikimas taip pat perspėja apie tai, kad viziris žino slaptus burtus, ir grasina „nešvarius“ įsibrovėlius užtvindyti „baime pamatyti vaiduoklius“.
Tokie prakeiksmai buvo skirti atgrasyti kapų plėšikus, sako S.Ikram.
Naujame „Netflix“ dokumentiniame filme „Sakaros kapo paslaptys“ ji aiškina, kad kapai senovės egiptiečių pomirtiniame gyvenime buvo matomi kaip mirusiųjų namai.
„Norint turėti pasakišką pomirtinį gyvenimą, reikėdavo turėti pasakišką kapą“, – teigia ji ir priduria, kad žmogaus kapas „būdavo puošiamas visokiomis gyvenimo scenomis, kuriomis jis norėtų mėgautis ir amžinybėje“, – aiškina mokslininkė.
O pažeidėjai, sugauti bandant pavogti vertybes, palaidotas kartu su mirusiaisiais, būdavo baudžiami proporcingai jų nusikaltimui, teigia S.Ikram.
Bausmė už įsilaužimą į didiko kapą galėdavo būti stiprus mušimas ir galbūt net nosies nukirtimas. Sugauti plėšikai taip pat privalėdavo grąžinti pavogtą turtą.
Tačiau įrašai Ankhmahoro kape kalba ir tiems, kurie čia ateina tyru ir taikiu tikslu – skelbiama, kad viziris tokius gins per požemių dievo vykdomą Ozyrio teismo procesą. Senovės egiptiečiai tikėjo, kad prieš sieloms persikeliant į pomirtinį gyvenimą, Ozyris jas teisia.
Panašūs prakeikimai aptikti ir dar keliuose Egipto kapuose, nurodo S.Ikram. Anot jos, dauguma jų datuojami Seną karalyste, 2575-250 m. pr.m.e.
Ne prakeiksmas iš filmų
Užrašai, randami tokiuose kapuose kaip Ankhmahoro, mažai kuo panašūs į siaubo filmuose populiarius prakeikimus, kurie, pasak populiarių mitų, žudo laidojimo kameras atvėrusius archeologus.
Aišku, kai kurie, labai norintys pagrįsti savo fantazijas, bando kalbėti apie senovines ligas, bakterijas ar grybelius – bet realūs mokslininkai paneigia tokias teorijas.
„Jei žmonės dėvi pirštines ir kaukes, visas turėtų būti gerai“, – sako ir S.Ikram.
Idėja, kad senovės egiptiečių kapuose gali būti pavojingų ligų sukėlėjų, iš dalies atsirado tada, kai 1922 metais archeologas Howardas Carteris atvėrė faraono Tutanchamono kapą.
Karterio ekspedicijos narys, jos finansinis rėmėjas George'as Herbertas mirė keista, staigia mirtimi praėjus šešioms savaitėms po to, kai jis kartu su archeologu atidarė faraono laidojimo kamerą.
Taigi, kai kuriems tyrinėtojams kilo klausimas, ar kape nebuvo toksiško pelėsio, kuris galėjo užkrėsti ir nužudyti. Tai atgaivino kalbas apie „mumijos prakeikimą“, kurį rašytoja Louisa May Alcott išpopuliarino prieš 50 metų iki faraono kapo atradimo. Tačiau tolesni tyrimai parodė, kad G.Herbertas mirė nuo užkrėsto uodo įkandimo.
Be to, ant faraono Tutanchamono kapo sienų nebuvo jokių prakeikimų.
H.Carteris į mumijos prakeikimo mitą niekada nežiūrėjo rimtai – ir vadino tai kliedesiais. Archeologas mirė sulaukęs 64 metų – po daugiau nei 20 metų nuo lemtingo atradimo.
Parengta pagal „Business Insider“.
