Nėra dūmų be ugnies, o ten, kur yra ugnies, neapsieinama be konspiracijos teorijų. Bent jau taip nutiko Vokietijoje 1933 m. vasario 27 d. – kai Berlyne užsiliepsnojo nemaža dalis padegto reichstago pastato.

Tuo metu Adolfas Hitleris kurstė visuomenės ir politikų baimę, telkdamas valdžią ir ruošdamas palankias sąlygas nacistinės Vokietijos iškilimui. Frazė „reichstago gaisras“ tapo žinoma politine metafora. Vos politikai ir gyventojai pajunta galimą apgaulę iš valdžios pusės, suskamba įspėjamojo pobūdžio frazė – „reichstago gaisras“.

Vokietijoje įvykęs valstybinės institucijos padegimas tapo politinio motyvo trumpiniu, tokiu paplitusiu, žinomu, kad „New York Times“ apžvalgininkui Paului Krugmanui prieš kelerius metus pakako straipsnio apie prezidento Donaldo Trumpo administraciją pavadinime parašyti žodį „gaisras“, ir visiems prieš akis iškilo nacionalinio chaoso ir kovos dėl valdžios vaizdiniai. O Kapitolijaus riaušės dar labiau priminė šią frazę. Tačiau tikroji gaisro istorija yra gana paini ir daugiaplanė.

Pirmasis Vokietijos eksperimentas su liberalia demokratija buvo 1919 m. Veimaro Konstitucija, priimta pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Jos buvo įtvirtintas prezidento rinkimas balsuojant. Išrinktas prezidentas turėjo skirti kanclerį, vadovaujantį Reichstagui (jo nariai irgi buvo renkami balsuojant). Prezidentas turėjo teisę paleisti ministrų kabinetą, o kancleris – neveiksmingai dirbantį Reichstagą, o nepaprastosios padėties šalyje atveju 48-asis Konstitucijos straipsnis suteikė prezidentui teisę tiesiogiai įsikišti į 19-os Vokietijos teritorinių vienetų valdymą.

Po nesėkmingo Alaus pučo pasėdėjęs už grotų 1923 m., Hitleris nukreipė energiją į teisėtus valdžios siekimo būdus. Jis tapo Vokietijos nacionalsocialistinė darbininkų partija (dar vadinamos nacionalsocialistų partija arba nacių partija) pirmininku, o 1928 m. partija turėjo jau 100 000 narių. Naciai paskelbė negaliojančią Veimaro respubliką ir pasmerkė politikus, po Pirmojo pasaulinio karo pasirašiusius Versalio taikos sutartį, kuri buvo laikoma tiesiog bausme Vokietijai, nes šaliai teko sumokėti dideles kompensacijas, atiduoti svarbių išteklių teritoriją, sumažinti kariuomenę.

Nepaisant spartaus narių gausėjimo, 1928 m. rinkimuose nacių partija gavo tik 2,6 proc. balsų. O tada smogė Didžioji depresija, JAV ir Europoje pasidėjo ekonomikos nuosmukis, Vokietijoje buvo 6 mln. bedarbių (apie 30 proc. gyventojų). Ėmė kilti masinių neramumų, o naciai jais pasinaudojo, kad įgautų politinės galios. 1930 m. naciai surinko 18,3 proc. balsų Reichstage ir tapo antra didžiausia partija po socialdemokratų.

Dėl nestabilios ekonomikos praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje jokia politinė partija neturėjo daugumos Reichstage, tautai vadovavo trapios koalicijos. Politinio chaoso epicentre antrasis Veimaro respublikos prezidentas Paulas von Hindenburgas ne kartą paleido Reichstagą, ne kartą vyko rinkimai į jį.

Naciai susivienijo su kitomis dešiniosios pakraipos partijomis, galiausiai surinko net 33 proc. rinkėjų balsų, bet surinkti daugumos nepavyko. 1933 m. sausį P. von Hindenburgas paskyrė Hitlerį kancleriu (patariamas buvusio kanclerio Franzo von Papeno, maniusio, kad konservatyviosios partijos turėtų susijungti su naciais ir tokiu būdu neleisti ateiti į valdžią komunistams). Kovo 5 d. turėjo vykti dar vieni rinkimai į Reichstagą, tikėtasi, kad vienai partijai pagaliau pavyks surinkti daugumą. O naciai plėtė savo įtaką – infiltravo savo policiją ir partijos narius į valdžios institucijas. Vasario 22 d., naudodamasi savo, kaip kanclerio įgaliojimais, Hitleris suformavo iš 50 000 SS narių pagalbinius policijos būrius. Po dviejų dienų vidaus reikalų ministras, vienas artimiausių Hitlerio bendražygių Hermannas Goringas įsakė atlikti reidą į Komunistų partijos vyriausiąją būstinę. Po reido naciai paskleidė (melagingą) žinią, kad rado planuojamo maišto įrodymų ir kad komunistai planavo užimti visuomeninius pastatus.

Vasario 27-ąją apie 21 val. netoli reichstago vaikščioję žmonės išgirdo dūžtančio stiklo garsą ir greitai pamatė, kad pastatą apėmusios liepsnos. Gaisrą gesino kelias valandas, jis nuniokojo pasitarimų salę, paauksuotą kupolą, iš viso padarė apie 1 mln. dolerių žalos. Policija sulaikė jauną nedirbantį olandą statybininką Marinusą van der Lubbe. Jis stovėjo netoli pastato, turėjo padegamųjų medžiagų, drebėjo ir prakaitavo iš baimės.

„Tai – Dievo ženklas, – atvykęs į įvykio vietą pareiškė Hitleris F. Von Papenui. – Manau, šitas gaisras – komunistų rankų darbas, turime smogti šiems kenkėjams geležiniu kumščiu.“

Po kelių valandų, vasario 28-ąją, P. von Hindenburgas, remdamasis 48-uoju straipsniu, paskelbė Reicho prezidento dekretą, kuriuo siekiama apsaugoti valstybę ir jos piliečius. Pagal šį aktą, buvo panaikinta žodžio laisvė, privatumas ir spauda, įteisintas telefoninių pokalbių pasiklausymas ir korespondencijos tikrinimas, sustabdyta Bavarijos ir kitų federacinių žemių autonomija. Tą naktį SS sulaikė, įkalino ir kankino apie 4 000 žmonių. Nors 1932 m. lapkritį vykusiuose Reichstago rinkimuose Komunistų partija surinko 17 proc. balsų, o kovo 5-osios rinkimuose laimėjo net 81 komunistas, po gaiso daugelis iš jų buvo neribotam laikui įkalinti. Tuščios jų vietos suteikė naciams laisvę priimti trokštamus sprendimus.

Tais pačiais metais buvo apkaltinti M. van der Lubbe, Ernstas Torgleris (Komunistų partijos lyderis Reichstage) ir trys bulgarai komunistai. Vykstant jų teismui, Vokietijos komunistas Willis Munzenbergas drauge su keliais komunistais pradėjo nepriklausomą Reichstago gaisro tyrimą. Po jo išėjo knyga „Rudoji knyga apie Reichstago gaisrą ir Hitlerio terorą“. Knygoje rašė apie nacių žiaurumą, apie tai, kad M van der Lubbe tebuvo nacių pėstininkas, kad tikrieji nusikaltėliai – naciai, kad jie suorganizavo gaisrą, siekdami perimti valdžią. Knyga tapo bestseleriu, buvo išversta į 24 kalbas, pardavinėjama Europoje ir JAV.

„Už kontroversijos slypi dar rimtesnis klausimas apie nacionalsocialistų atėjimą į valdžią – ar diktatorystė buvo politinis nusikaltimas, ar tiesiog pasitaikiusi proga?“ – klausia istorikas Ansonas Rabinbachas.

Apie tai mokslininkai ir istorikai diskutuoja nuo pat Reichstago gaisro. Jų argumentai sugulė į šimtus straipsnių ir knygų puslapių. Vieni skelbia oponentų argumentus sufabrikuotais, kiti kasa kiek įmanydami giliau.

JAV Holokausto memorialinio muziejaus konsultantas istorikas Peteris Blackas iki 2013 m. manė, kad pagrindinis kaltininkas buvo M. van der Lubbe. O tada po naujo tyrimo išėjo Benjamino Hetto knyga „Reichstago padegimas“. Kaip rašė B. Hettas, turint omenyje gaisro mastą ir laiką, kurio reikėjo padegti reichstago pastatui, neįmanoma, kad M. van der Lubbe veikė vienas. B. Hettas cituoja liudininkų parodymus, kurie tapo prieinami po Sovietų sąjungos žlugimo, ir tvirtina, kad komunistai neprisidėjo prie gaisro. Jo manymu, grupė nacių, kurie tyrė gaisrą, o vėliau aptarė jo priežastis su istorikais, nuslėpė nacių prisidėjimą, kad šie nebūtų nubausti už karo nusikaltimus.

P. Blackas ne iki galo sutinka su B. Hetto argumentais, tačiau dabar mano, kad vieno kaltininko teorija yra klaidinga. „Sakyčiau, M. van der Lubbe negalėjo vienas sukelti gaisro. <...> Tikėtina, kad įsitraukė daugiau nacių. Tačiau nėra nė vieno, kuris būtų sakęs: „Taip, mačiau nacius.“

Padedamas ar nepadedamas nacių, M. van der Lubbe prisipažino dėl padegimo, buvo pripažintas kaltu ir nubaustas mirtimi. Dar keturis kaltinamuosius dėl įrodymų stygiaus paleido, o gaisrą toliau skelbė komunistų sąmokslu.

Kovo 23 d. Reichstagas specialiu aktu perdavė valdžią Hitleriui ir jo ministrams. Kai 1934 m. rugpjūtį mirė prezidentas P. von Hindenburgas, Hitleris išleido naują įstatymą, sujungiantį prezidento ir kanclerio pareigybes, o šiam įstatymui buvo pritarta nacionaliniu plebiscitu.

Ar gaisrą sukėlė naciai? Ar vienas M. van der Lubbe? Neįmanoma sužinoti, nes praktiškai visi galėję tai žinoti žmonės arba žuvo per Antrąjį pasaulinį karą, arba po jo nenorėjo apie tai kalbėti, rašo P. Blackas. 2008 m. Vokietijos vyriausybė išteisino m. van der Lubbe, praėjus 75 metams po to, kai jam nukirto galvą.

Reichstago gaisrą ne vieną dešimtmetį gaubia paslaptis, kita vertus, aišku – jis buvo svarbus veiksnys, padėjęs naciams iškilti. Po jo į valdžią Vokietijoje atėjo pavojingas naujas diktatorius ir ėmė įgyvendinti savo viziją apie naujos nacijos kūrimą.

Komentarai ()